Gyvsidabris

Om, šios dienos vanduo yra
purslotas mylimojo šlapimo čiurkšlės
puslankis virš tamsaus ežero.
Saulei žaislas ir mylimajai:
drėgnas džiugesio pluoštas
iš jos juodo tarpdančio,
hum.

Om, šios valandos žmogus yra
dvigubai besidangstantis vyras,
jo burną užstoja mažas slaptas
kavos puodelis saujoje,
tarsi tam vyrui magėtų pridengti
žmogaus troškulį ir dar
nešvankų kūno kaulą.
Šitam vyrui sekasi,
hum.

Om, šios minutės tauta
yra sunki, girta ir pikta moteris,
supu ją ant savo kelių. Ji sako,
kad norėtų būti berniukas.
Lengva būti vėju ir
alsuoti į jos arba jo pakaušį,
hum.

Om, šių laikų vestuvės yra dožas*,
kuris tuokiasi su jūra,
ir mano sutuoktuvės
su tyliu skaitiniu apie senus
triukšmingos meilės laikus,
hum.

Om, šios akimirkos metalas yra
trijuose termometruose krūpsintis
gyvsidabris,
hum.

O dabar amžiams atskirkime
vienus nuo kitų:
skystumą ir metalą,
vaiką ir jo verksmą.

Vaizduokime, kad miegame,
kol užmigsime. Arba kol užmigs
grožis, kuris čiaudėjo, springo,
gadino orą ir žagsėjo.


* Venecijos ir Genujos valdovų titulas Italijoje.
  Dožo vedybos su jūra – viduramžių Venecijos ritualas.