***

Tai ne rasos lašai nuo saulės suspindėjo,
Ir ne nakties žvaigždėtą dangų pervėrė žaibai.
Tai ašaros rudens lietaus per skruostus nuriedėjo
Manoj širdy randus palikę amžinai.

Dar vakar tu žvaigždes man skynei nuo dangaus ir bokštų,
Sakei, kad myli, kad kartu mes būsim amžinai.
Sakei, kad padarysi viską, ko širdis manoji trokšta,
O šiandien nepasakęs žodžio išėjai.

Gal aš kalta, kad taip karštai mylėjau,
Gal aš kalta, kad tu man melavai,
Kad šito jausmo neišdraske vėjai,
Ir tu manoj širdy gyvensi amžinai.

Nuo šiol aš be tavęs savais keliais keliausiu,
Per juodą tamsumą ir per žiemos speigus.
Tik karštą ašarą nubraukusi paklausiu -
Už ką, gyvenime, esi mums toks žiaurus?...