ak, vaikeli

ak, vaikeli, nuo upės pareiki-
vakarėja skliautai, ne ruduo,
muša būgnai audros, tylos senka
nuo lietaus, nuo įskilusio smuiko raudos.

nežinau, ar išplaukęs ar lėtas
tavo nuovargis meldžia sugrįžt -
ašarėlėm nuo kiaulpienių slystant
ant pavargusios kerdžiaus kaktos.

ir nudažo su vandeniu blyškiai
nusilupusį krantą delnai –
ak, vaikeli, jau laikas sugrįžti
prie paveikslo tapyto kadais.