lėtai slenka laikas
lenkiant pirštus:
vienas... trys...
ties ketvirtuoju
išgriūnu,
stojuosi pilna burna
kūrybinės medžiagos,
spjaudausi
nejau iš šito mane nulipdė?
laikas vis dar slenka,
vis dar lėtai,
tiesia linija išrikiuoja
žmones ir kitus
gyvūnėlius,
įkvepia,
jis juk auto biografinis.
laikas lėtai spėkit ką-
ogi slenka,
ir aš slenku,
šuns, gyvatės arba driežo
poza,
dainuoju kikilių dainelę,
nes
viskas tikra tiek, kiek save apgauni.
laikas galiausiai
prislenka,
lėtai
užlieja polifoninis nušvitimas.
laikas rangos
šuns gyvatės ar driežo poza
kol lenki pirštus
tik šeštasis jau nulūžta
nes kūrybinė medžiaga
spėkit kiek ogi šimtečius laikėsi
kol suprato, kad tikra buvo tiek,
kiek kikilių dainele save šildė
ir taip kalbėjo visai ne polifoninė burna.
laiko lėto slinkimo motyvo kartojimas turėjo sukurti nuobodulio efektą (kadangi tai vienas iš pojūčių kuriuos sukelia lėtai slenkantis laikas). manau pavyko.
Apie saviapgaulę - super.
Kadangi paaiškėja, kad laikas judėjo tam, kad pagaliau PRIeitų, gal tikrai "slinkimą" galima būtų pakeist kuo kitu, nusakančiu judėjimą. :) Polifonija? Hm, nu gal...