Tokia pradžia

Šventas aukuras
melsvais dūmais
į dangų tiesia
maldų kelią
peršti dievams akis
ir kartumas gerklėse
jau įgriso
laukimas senojo vaidilos
byra gilėmis į žolę
neišklausyti skundai
supūdo derlių
ir širdis žmonių pagraužia
įpykę žalčiukai
neradę dubenėliuose
šilto pieno
išsmaugia arklius
ir eina vyrai
į lemiamą mūšį
laukais neartais
saugomi užkalbėjimų
motinų skausmo
juostų margų raštuose
jau užrašytas likimas
tik niekas neskaito
dar rašto nėra
ir vardus negrįžusių
į raudą pina
seserys ir mylimos kasdien
švelni Žemyna sūnums
krauju ją pagirdžiusiems
lengvai sukasi
amžinas gyvybės ratas
ir brenda į upę vaidila
lyg neišsenkančiam laikui
žilą galvą lenkia
kryžiaus ženklui
ant svetimšalio kalavijo
godumo šešėlis pilkas
moko naujų žodžių maldos
ir klupdo gentį
ant pelenų
šventos ugnies
pila lietų dangus
ir pro tamsą kalasi daigas
nežinia
kuris dievas pasigailėjo.