Laiškas iš Tėvynės praeities

Istorijos klodų spyna slepia skrynioj
Nuo Baltijos ošiančios metų raudas,
Tėvynės broleliai, jos laisvę apgynę,
Sugrįžo bučiuoti motulės rankas.

Jau dešimtį amžių šaltiniuos šmėžuoja
Piliakalnių, klonių ir girių šalis,
Artojas raliuodamas vagą ringuoja,
O duonkepy skrunda vilties gyvastis.

Sesulės, nebodamos, židinį kuria,
Net priešaušriais braido po pievų rasas,
Tikėdamos laumėm vis ateitį buria
Ir pina dar rūtas į aukso kasas.

Tik laimė žadėta senuos padavimuos,
Išliko herojų supilti kapai,
Kai Vytautas didis kovojo už būtį
Iš sprindžio į sieksnį pavirto jinai.

Nupūtę dulkes nuo senų katekizmų,
Apleisdami  aukurus tikim šventai,
Kad pasagos sėkmę atneš mūs likimui,
Koplytstulpių kryžiuos gyvens angelai.

Kovojom už raštą, už laisvę kalbėti,
Atlaikę agonijos laikmetį rūstų,
Mes Nemuno krašto vaikai pakylėti
Santūriai sulaukėme pergalės mūšio.

Trispalvė iškelta aukštai plevėsuoja
Ant kalno, prie upės, srauniosios Vilnios.
Paėmę į saują mes gintarą glostom
Ir giedame himną vardan Lietuvos.