Klykamas beorėj erdvėj

Mano rankos giliai,
Pirštinėtos, bet ne tam, kad nesušaltų.
Nelaukau jų kišenėse, bet įsikimbu į Žemę.
Lyg mažas kūdikis braižau asfaltą.
Kodėl ne kojomis?
Jos purvinos ir nevertos mindyti savo smėlio.

Aš pririšta prie mėlio.
Akimis badau ir vėl grasinu dangui.
Taip stipriai myliu Savo Žemės vardą,
Kad baisu nuleisti į ją akis.
Gėda, aš neverta Lietuvos rankų.
Slepiuosi už užuolaidų, ir tik naktis
Sugeba mano šauksmą išplėšt iš krūtinės.

Aš myliu! Kaip gali mylėti žmogus,
Nevertas atleidimo, nevertas žemės skonio ant lūpų,
Bet suprantantis - meilės visada trūko.
Aš klūpau, begėdiškai klūpau
Ir negaliu sulaikyti kasų,
Smengančių ir apsivejančių Lietuvą.
Aš smengu, mažytė smengu,
Kad galėčiau odos lopeliu paliesti bent skiautę vėliavos.