gyvenimo prasmė keturiasdešimt trijuose kilobaituose

Ar yra Dievas? Kada aš mirsiu? Ar yra pragaras? Ar būna angelų? Turbūt nenustebsi skaitydamas tokius klausimus, žmogau, kuris iš dulkės, dulke gyvendamas, toks dažniausiai ir palieki šį pasaulį. Kartais naktį guliu negalėdamas užmigti, nes kaukolę raižo šimtai mažyčių šukių – tikrovės suvokimo įvairovės gabaliukų. Gal tai beprotybė? Klausimas: „Kodėl? “. Juk į šį dažniausiai atsakymo nesulaukiu arba jo ilgumas ir beprasmiškumas mane užmigdo. Žinau, kad yra siela, bet abejoju, ar tokia, apie kokią mums bobutės katalikės pasakas seka. Siela tai daiktas, kuris dar ir kaip mirs. Jei ji būtų nemari, abejoju, ar jos egzistavimo pėdsakų neįrodytų koks Harvardo koledžo suskis. Jei susimąstau apie jausmą – palaimą žvelgiant į kitus laimingus žmones, kaip jie gerai gyvena, tik godžiai ryju plaučiais orą, nes žinau, kad tai vertybė, kuri iš tiesų kažko verta. Užsimerkiu. Ieškau. Kažkokios atramos toj sieloj, nes nebegaliu susivaldyti nesurikęs – koks mėšlo gabalas yra pasaulis! Vakar troleibuse už manęs atsisėdo girtuoklis, kuris, regis, kažkada buvo padorus žmogus, jis paklausė, kur yra Lukiškių aikštė, ar jis ten nuvažiuos. Man norėjosi iššokti pro orlaidę, tokią siaurą, bet tokią daug žadančią, siūlančią gaivų laisvės gurkšnį. Linktelėjau, nusisukau. Po akimirkos jis vėl pradėjo badyti mano petį. Atsisukau, pažvelgiau į jį pro juodus savo akinius. Akys įsmigo debiliško veido išraiškon – prieš mane sėdėjo ligonis. Ne kūno, bet sielos. Jis jos nebeturi. Dabar tai tik mėsos gabalas, tenkinantis instinktą, kuris, rodos, atsirado dar anksčiau už pačią sielą... Trečią kartą nebeištvėriau. Tos smarvės, apsvaigusio, užkimusio balso. Atsigręžiau suraukęs antakius, tyliai sušnabždėjau: „Išsiblaivyk, gerai? Dar paliesi, ranką sulaužysiu... “ Nebūčiau to daręs. Ko gero net nebūčiau sugebėjęs, bet „purvina“ kalba daro savo. Tai geras ginklas, kai dar laikai peilį rankovėje – tada jo gali ir neprireikti. Jis nurimo. Susmuko savo vietoje nustebęs. Akimirką buvau toks įsiutęs, nors net nesuvokiau, dėl ko. Matyt, esu pernelyg didelis idealistas... Pakėliau akis. Priešais jas iš dešinės sėdi berniukas, mergytė ir moteris. Jie kalbasi, bet ne žodžiais. Ženklų kalba. Jie šypsosi, mergaitė kalbina berniuką. Pastebėjau savo atvaizdą stikle. Kodėl aš toks surūgęs? Kodėl jie džiaugiasi, nors jis nekalba? KODĖL? Kodėl ne tas girtuoklis? Juk koks ilgas jo liežuvis! Neužsičiaupė visą kelią kabinėdamasis prie keleivių. Gal ir šeimoje jis toks pats? Jei aišku ją turi... Aš ne Dievas, bet jei man duotų spręsti tokius klausimus, aš paklausčiau žmogaus nuomonės, žmonių nuomonės, pamėginčiau surasti tą tobulybę, už kurią mane čia taip visi garbina. Kvaila būti Dievu. Dievas mirė. Jo ko gero niekada nebūta. Jis pasitraukė, net jei ir buvo, dabar nusigręžė nuo to, ką pats sukūrė. Viltis, tikėjimas, religijos. Visa tai gražu, bet ar bent vienoje atsispindi faktai, tikrovė, duotas konkretus pažadas, kurį būtų įmanoma įvykdyti, išvysti? Kas žmogui lieka? Kai užgriūna, rodos, visas pasaulis, visos jo bėdos ir vargai ant tavo pečių. Ar Dievas gali tau padėti? Ar tik tu pats?.. Mano siela sako, kad Dievas žiaurus. Mano siela jaučia, kiek daug reikėtų sunaikinti ir dar daugiau sukurti, kad Dievą iš tiesų įmanoma būtų garbinti. Aš ateistas, nors katalikas. Taip. Nebijau to pripažinti. Vienintelis dalykas, kurio bijau – mirtis. Taip. Jos aš velniškai bijau. Ar dievobaimingas esu? Matyt, man reikia pamatyti Dievo veidą, kad galėčiau jo bijoti, pamatyti jo niekšiškus darbus. Gyvenimo sunkumai tai ne Dievo bausmė. Tai natūralus veiksmo ir atoveiksmio bei pasekmių mišinys. Jis toks sudėtingas, kad viskam paaiškinti žmonės sukūrė tą mistišką „Dievo“ terminą. Supaprastinkime ir tai. Metafizinis kūnas gyvenantis danguje tarp debesų. Logika: žmonės išrado lėktuvus, raketas bei visą kitą šlamštą ir užmušė Dievą. Įsivaizduok, kad sėdi sau namuose, geri kavutę, o tau pro langą įskrenda raketa ir ištaško viską į gabalus. Sarkastiškas Dievo paneigimas remiantis ta pačia Biblija bei dvidešimtojo amžiaus technikos laimėjimais. Man gaila Dievo. Gal jis stengėsi, bet nieko iš to neišėjo, nes mūsų rasė jau nuo pat pradžių buvo pasmerkta savaiminiam susinaikinimui. Nieko jis čia ir negalėjo pakeisti, tada iš oro materializavo revolverį ir nusišovė, prieš tai kruopščiai suplanavęs savo kūno dingimą. Mano siela grįš iš ten, kur ji atėjo. Dievas negali jos pasiimti. Ji ne jo. Ji mano. Ji gali jam tarnauti, bet niekada nebus laiminga, jei jis vers ją vaikščioti į Bažnyčią diena iš dienos, vers žiūrėti į tuos vargšus žmones ir sakyti: „Aš geras, aš keliausiu į dangų! “. Aš turiu nuodėmių, turiu darbų apie kuriuos jau užmiršau, geri jie ar blogi. Tai tos pačios pasirinkimo pasekmės. Vadinkime jas, kad ir gėrio bei blogio kova. Tai lyg žaidimas. O jei aš prastas žaidėjas? Jei esu tik paprastas žmogus? Mano likimas jau nulemtas? Fatalizmas dar didesnė, bet padori nesąmonė, nes bent jau nieko nežada, o garantuoja. Mano gyvenimas nėra nuostabus, bet nesiskundžiu, nes jis man - didžiausia vertybė, nors su malonumu palikčiau už tą vienintelį tikrą pažadą. Pažadą, kurio niekada niekas neįvykdys. Pažadą žmogui Dievo, kuris pasislėpė. Juk slepiasi vagys, žmogžudžiai, visi tie, kurių veido mes ir jie patys nebenori matyti. Tokie pamąstymai varo galvos skausmą ištisoms minioms mąstytojų. Mokykla man davė logiką, kurią jai paliko Graikija. Jie irgi garbino Dievus, aukojo jiems, o po tūkstančio metų niekas neberodo jokios pagarbos jiems, jokios baimės... Dar po tūkstančio niekas nebeprisimins Dievo. Kada nors saulė užges. Tai FAKTAS. O ar Dievas leistų jai užgesti? Ar tai nebūtų šakos, ant kurios pats sėdi, pjovimas? Yra Dievas, yra žmogus. Be žmogaus neliks Dievo, nes nebus kam jo garbinti. Graikai neišnyko, o jų dievai? Kažkas ateis ir sakys: „tikėkite akmeniu! “ ir jie tikės. Tikės pažadu, kad akmuo išgelbės jų sielas, kad akmuo sustabdys pasaulio griuvimą, nelaimes ir mirtį. Dabar aš kvatojuosi, o ateinančios kartos galbūt žudys už tai. Aš užsimerkiu prieš šią beprotybę. Aš tikiu dalykais, kurie man iš tiesų yra brangūs. Meilė, kurios dar nepatyriau, džiaugsmas, kurio taip pasiilgau, ramybė, kurios niekas neduoda, mintis, kad pasaulis pasikeis yra mano Dievas. Mano Dievas yra tas, kuris mane girdi. Dievas yra tas, kuris keičia viską iš esmės nuo smulkiausios molekulės iki visatos. Dievas yra manyje. Jis slepiasi nuo kito Dievo. Jis bijo, kad netikrasis užgniauš tikrąjį. O kuris tikrasis? Mintis tikra. Joje slepiasi Dievas. Jausmas sustiprina mintį. Jausmai būna tikri ir apgaulingi. Mano jausmai tikri. Tai mano gyvenimas, mano pasirinkimas. Aš ir tik AŠ galiu jį pakeisti. Nėra neįmanomų dalykų, tiesiog reikia mėginti, net jei tau ir nesiseka. Svarbiausia nežlugdyti gyvenimo vilčių kitam. Viltis pasiekti tikslą iš tiesų yra sėkmė. Nebūna nevykėlių. Yra tik tinginiai, silpni ir savimi nepasitikintys. Yra ir darbštūs, stiprūs, laimingi ir savimi pasitikintys. Čia slypi amžina problema, kodėl nėra Dievo. Jis negali sukurti vienybės tarp šių gyvenimų grupių. Dievo nėra, todėl gyvenu savarankiškai, nesitikiu iš jo pagalbos ir prašau labai retai, dažniausiai iš įpročio. Reikia mąstyti pačiam. Keistis. Keisti gyvenimą, keisti kitus. Žmogaus protas pernelyg silpnas sukurti tobulybės balansui. Balansas ir yra rojus. Ne penkiasdešimt procentų gėrio ir penkiasdešimt blogio, kaip jing ir jang, bet balansas gyvenime kiekvienam pasiekti tikslą, kiekvienam būti išties laimingu. Mano svajonė tokia. Kad visi būtų laimingi, bet ji vaikiška, ją kartoja top modeliai, kurie, regis, moka tik užlipti ir nulipti nuo podiumo. Aš netikiu Dievu, o tikiu tokia kvailyste... Argi aš nevertas patekti į pragarą? Nebijau jo. Gyvenimas gali virsti pragaru. Vargu, ar pragaras kažkuo pranoktų jį. Pragaras yra mirti ir nebejausti nieko, nebemylėti, nebekvėpuoti, pūti po žeme, kol nebeliks nė pėdsako, kad tu kažkada egzistavai. Sakoma, kad seni žmonės nebijo mirties. Aš manu, kad bijo. Bijo labiau nei jauni. Kaip galima sėdėti ramiai ir laukti, kai kiekviena akimirka gali būti paskutinė, o tu gali nė nespėti apkabinti žmogaus, kurį iš tikrųjų brangini labiausiai už viską?! Tai yra tikrų tikriausias pragaras. Kada aš mirsiu man nesvarbu. Tai nekeičia fakto, kad kada nors. Mirsiu, kai tam ateis laikas. Niekas nėra grįžęs, niekas nėra papasakojęs. Belieka dvi išeitys – laukti ramiai, kol iškvėpsi paskutinį kartą arba gyventi ir stengtis, kad mirtis, palyginus su gyvenimu, būtų menkas tarakonas, po nesunaikinamu atminimo batu. Svarbiausia yra gyvenimą palikti išdidžiai, prasmingai. Tai estetinis grožis, nors ir siaubingas tiems, kurie trokšta gyvybės. Gyvenimas žiaurus, mirtis ne ką žiauresnė, žmonės žiaurūs, bet ne visi. Yra kitokių, tik jų labai nedaug. Jie yra priežastis, verčianti gyventi tame absurde diena iš dienos. Tai gali būti bet kas, bet kuris, iš tiesų girdintis. Jie atstoja bet kokius angelus. Sėkmė nėra angelas, žmogus, kuris pasiaukodamas gelbėja tavo trapią gyvybę ir sielą yra angelas. Žmogus, kuriam meilė dovanoja sparnus, o sparnai dovanoja kitokį gyvenimą ne tik sau. Gyvenimo prasmė yra. Yra kiekvieno galvoje. Prasmė gyventi. Mano prasmė yra būti geresniu žmogumi, atlikti bent gabalėlį to Dieviško darbo kitų labui. Man nesiseka, bet aš bandau. O kokia tavo gyvenimo prasmė? Ar ją turi? Ar tik apsimeti... Kad turi? Eik ir įrodyk.