Kai tyliai iš nugaros suimi rankomis krūtis
savo didelėm tikrom sušilusiom rankomis
jos prisipildo manęs o aš su kaupu prisipildau ryto
tavo venomis teka kraujo, manosios tartum išdžiūvusios
mano balsas kimsta o smegenys liaujasi
tavo šypsena plečiasi mano juokas trikdo
tavo sniegas tirpsta prie lovos tarytum miegojom lauke
bet kai bučiuoju rodos lyg valgyčiau vyšnias
aplijusias ir traškias, pačiam derliaus gausume
kreida nubraukiu siluetą ant paklodės žymiu ribas
ir nepamenu kur su tavim nebuvau o juk rodos dar niekur
nebuvom kartu tik šio ryto saulėkaitoj suspėjom
tradicija - gera prasme. kaip kad Vaidotas Daunys, berods, rašė, jog reikia ieškoti ne to, kas nauja ir netikėta, bet to, kas amžina. skaniai suėjo šis man. gan asmeniškas ir nuogas. įdomiai derini žodžius, kas suteikia ne tike neužbaigtumo, bet greičiau intrigą, o gal ir to ir to, kaip, pvz.:"mano balsas kimsta o smegenys liaujasi" arba: " tik šio ryto saulėkaitoj suspėjom". o šiaip eilėraštis gan moteriškas, aišku, mano durna galva kartais pasigenda kokio grotesko arba lengvo chuliganizmo, bet čia tik taip... :) o šiaip tai vertinu.
panašiai kaip Barico "Šilkas" - teptuku tapai porcelianą :) Gražu. Subtilu. Bet man vis tik pritrūko tavo venomis teka kraujo ...kas? upės? ar čia turėjo būti toks neužbaigtumas? Net jei turėjo, man jis nepatinka :) Ir dar man trupučiuką (tik mažumėlę) užkliuvo vyšninės lūpos. Tarsi negalėjo būti vanilinės kojos ar skilandžio kvapo pilvas... Tos lūpos... ir dar vyšninės... Labai jau dažnos. Nors pripažinsiu, čia aprašytos tikrai geriau nei vidutiniškai. Bet vis tiek.. ;)
4
Kai tyliai iš nugaros suimi rankomis krūtis
savo didelėm tikrom sušilusiom rankomis
jos prisipildo manęs o aš su kaupu prisipildau ryto
tavo venomis teka kraujo, manosios tartum išdžiūvusios
mano balsas kimsta o smegenys liaujasi
tavo šypsena plečiasi mano juokas trikdo
tavo sniegas tirpsta prie lovos tarytum miegojom lauke
bet kai bučiuoju rodos lyg valgyčiau vyšnias
aplijusias ir traškias, pačiam derliaus gausume
kreida nubraukiu siluetą ant paklodės žymiu ribas
ir nepamenu kur su tavim nebuvau o juk rodos dar niekur
nebuvom kartu tik šio ryto saulėkaitoj suspėjom
Man užteko tiek, kad patylėčiau.
Gražiai labai, man nesiskaito trys paskutiniai žodžiai ir nors tu ką.