valtelė

žodžių skeveldros susapnuoja pilnatį mažoje valtelėje
meilingai besiiriančią mėlynais dangaus pakraščiukais
sujuda sužaibuoja sukyla į vieną gemalą
išaugindamos medžius kramtomas jūržoles spygliarožių kvapą ir kraują
jaučių nustebusios burnos paleidžia žoles baltam vienuolynui išplaukus į pievą
viduramžių ūkanų šleifas nutįsta žebrų avinėlių bliovimais
bet naktis jo nekarpo už vis neatleidžiamas nuodėmes
lyg tada nebūtų į tamsą: rožynų alsavimo. alsavimo ėdžiuose.
vienuolių alsavimo baigiantis džiovai.
asimetriški medžiai. daiktai. ir vienuolynas išnyrantis nuolat ir vėlei praryjamas
visa – tik žodžių skeveldrų gaivalingas augmuo. lijanos iškilę į valtį.
ji plaukia žaliai mėlynais pakraščiukais sutraukdama viską į tiesę.
žmonės periodiškai knisa po ėdžias ieškodami biblijos
dairosi jūros čiupinėdami nustebusius jaučių snukius iškramtų kraiką
vienuolynui numuša kojas nepatingėdami supančioti kiekvieną iš avinėlių.
beprasmiai darbai – gaivalai nepavaldūs metaforų drožlėms
dailioms karstų konstrukcijoms pomirtiniam logikos dievui:
viskas – tik tiesė. valtis. ir pakraščiukai.