blokpostas

            tokia jo karalystė


nebesitikim pamainos.

tylėdami tvirtinam užkardą –
vienas kitą suprantam iš žvilgsnio:
– kada mus pakeis. nepakeis.

anądien kai baigėsi kulkos
belikom šešiese

kai baigės degtinė ir spiritas
tvarsčiai kai baigėsi morfijus
kada karabinas užspringo
durtuvai dantis atsimušę į kaulus
užlūžta iš nuovargio, kojos
pūliuojančios batuose

ir kada mus pakeis

prie odos priaugęs munduras
lietus kuris bukina, molis
kuriam visi murkdomės,
užsikamšom žaizdas:

nepakeis – – –
žingsniai pažliugusioj žemėj

dieve, dabar padaryk
kad ranka nedrebėtų
grūdus atskirt nuo pelų