Žmogaus rytas

Nubudęs eilinį darbo dienos rytą, vėl suskambus įkyriam žadintuvui, sunkiai pramerkiau akis ir apsimiegojęs nužvelgiau kambarį. Už lango buvo naktis, todėl kambarys buvo tamsus, tačiau man pavyko įžvelgti kampe ant krėslo sėdinčio žmogaus siluetą.

Sutrikau, namie neturėjo nieko būti. Kreipiausi į nepažįstamąjį, tačiau atsako nesulaukiau.

Nebuvau tikras, ką daryti, mane apėmė išgąstis ir galvoje ėmė suktis mintys, kūnas prisipildė adrenalino. Aš gulėjau, žiūrėjau į siluetą ir laukiau, kas bus toliau.

Jis nejudėjo, negalėjau įžiūrėti nei aiškesnių bruožų, nei pagauti žvilgsnio. Tačiau nujaučiau, jog jis mane stebi.

Visiškas sumišimas ir panika apėmė mane, prieš akis prabėgo gyvenimas, o aš beviltiškai bandžiau susikaupti ir priimti sprendimą.

Tyloje girdėjosi tik laikrodžio tiksėjimas, kuris darėsi kurtinantis. Atrodė, kad ši akimirka trunka jau amžinybę, tačiau tebuvo prabėgusios keletas sekundžių.

„... Kas tu??? „ - nutraukė tylą mano šūksnis drebančiu balsu.

Tyla. Siluetas nejudėjo, atrodė, jog kažko laukia.

Ant spintelės stovėjo naktinė lemputė, aš lėtai ėmiau jos siekti, buvo metas tai nutraukti.

Blausi mėlyna šviesa padengė kambarį ir aš pamačiau įsibrovėlį.

Tai buvo ji - nenugalima, žudanti, į neviltį varanti. Prieš ją nublanko viskas, niekas nebebuvo svarbu. Ji atėjo ir mane pripildė. Dabar aš buvau bejėgis.

Ji atėjo, todėl visa kita tapo nebesvarbu. Baimė atėjo.