amžinybės

gėlės iškopdavo sienom užsiraitydavo ant stogo ir čiulbėdavo paukščiams
miroje sumerktos kojos apsitraukdavo amžinybės  sandalais
angelų chorai juos atpažindavo – vaikščiodavau tarp jų  išsipynus plaukų žvilgesį.
tu buvai meistras mylimasis tu buvai
siaubų kambarys užsikosėdavo pavieniais paveikslais
mano vaizdų liekanomis troškiuose veidrodžiuose
iš nakties išnyrančiais šikšnosparniais ties skliautų bedugnėmis.
tu sapnuoji mieloji tu sapnuoji – sakydavai man 
atsigulęs ant plaukiančio dūmo kad sekčiau akim amžinai.
tu buvai meistras mylimasis tu buvai. mano kurpės sudilo
nežinau kiek amžinai būsiu tavo mažąja alisa
šikšnosparniams sukant ratus ir krintant šešėlių teatrui ant veido...
išleidau angelo sielą dainuoti ant septynių kalavijų
mirtis taip arti mylimasis taip arti kad net ašaros saldžios. -
vaško žvakė lange išmaino jos dagtį į savąją
tu buvai meistras tu buvai. mano kojos jau basos