CanoAvytė klaidžioja po miestą, rudeninį ryto rūką
Baugu vienai nuo kaimenės paklydus...
Nenusikalto niekam, bent jau to nejuto.
Avytė klaidžioja po miestą, rudeninį ryto rūką...
Ilgai keliavo, kad šviesas, kurios žvaigždes
nustelbia pamatytų.
Bet nejauku. Gatvelės siauros žmonės skuba.
Avytė klaidžioja po miestą, rudeninį ryto rūką
Baugu vienai nuo kaimenės paklydus...
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2007-12-03 18:36
Blogas komentaras Rodyti?
2012-04-20 03:38
Forma trioletas galėtų būti ir „laibesnis“.
Pirmoje (septintoje) ir penktoje eilutėse skyryba neišbaigta. Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-30 21:45
Avytė klaidžioja po miestą, rudeninį ryto rūką
Baugu vienai nuo kaimenės paklydus... Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-31 14:56
meheheee kaip miela :) kažkaip...sukilo jausmai, net keista :D
Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-04 20:09
Mhm, ceruleum labai taikliai pasakė. Iš tiesų.
Truputį rimo pasigedau :) bet šiaip toks gražus eilėraštukas :) Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-03 22:33
lb geras.
dar moki rašyt, dar moki išjaust rudenį taip pat vaikiškai ir minkštai mee mee Blogas komentaras Rodyti?
2007-12-03 21:27
Tik paklausyk, avytė trokšta daug tau pasakyti
Akelės ašarėlėmis, lyg perlais žybsi Švelni vilnelė, dvelkiančios lengvai gėlytės Tik paklausyk, avytė trokšta daug tau pasakyti Kažko mėnuliui laukiant, lietui neišdrįsus lyti Nebėk taip, neskubėk, o atsigulęs ant žolytės Tik paklausyk, avytė trokšta daug tau pasakyti Akelės ašarėlėmis, lyg perlais žybsi Ganykloje avytė kalba pienės pūkui: - Su tavimi svajoju aš skraidyti, Vienam nelinksma erdvėje, gali pražūti... Ganykloje avytė kalba pienės pūkui: - Kodėl žemelė vis neleidžia man pakilti? Lengvai lengvai vėjelis pučia. Ganykloje avytė kalba pienės pūkui: - Su tavimi svajoju aš skraidyti... Aš mažas vaikas, naktį paliktas prie upės. Avyte, prisiglausk! Man šalta ir baugu, O tarp žvaigždžių akelės tavo su debesėliais supas Aš mažas vaikas, naktį paliktas prie upės. Nesupratau, kodėl drugys nebenorėjo gaut sparnų, Kodėl vilnelės tavo nebegaubs žalių atšalusių laukų. Aš mažas vaikas, naktį paliktas prie upės. Avyte, prisiglausk! Man šalta ir baugu. Avytė verkia galvą panarinus - Kam vakar nebebus rytoj? - Kodėl šalna nukando gelstančius jurginus? Avytė verkia galvą panarinus Ir su viltim vis žvelgia į nykius arimus: - Kada vilnelė nukirpta ataugs? Ne tuoj... Avytė verkia galvą panarinus: - Kam vakar nebebus rytoj? Avytė vieniša nuo kalno žvelgia: - Taip gera atsilikt nuo kaimenės - galvoja Žali laukai, voratinkliai žydri rugsėju verkia. Avytė vieniša nuo kalno žvelgia, Nenori net matyt, kaip jai mojuoju. Gėlelėmis iš lėto gelsvas šaltis beldžias. Avytė vieniša nuo kalno žvelgia: - Taip gera atsilikt nuo kaimenės - galvoja... |
  |
©
2001-2024 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |