Montgomeris pažvelgė į savo vergą. Vergo veidas buvo vertikaliai išbrūkšniuotas grotų šešėlių. Jo akys buvo nukreiptos į šoną, jis kažką svarstė. Tai nebuvo retenybė-Montgomerio vergas dažnai galvodavo, kad ir kaip tai būtų neįprasta. Montgomeriui tai labai patiko. Jis to niekada nepripažintų vergui, bet tai, kad grandinės ir narvas nepalaužė jo galimybės mąstyti ir nepavertė jo tokia apgailėtina būtybe, kokiomis paprastai virsta vergai, vertė jį žavėtis ir netgi didžiuotis juo. Visgi jis buvo JO vergas ir Montgomerio draugai dažnai jam pavydėdavo tokio reto egzemplioriaus. Miniėtieji draugai kaip tik turėjo ateiti pas jį su savais vergais. Jie net negalvojo įsigyti vergų, bet susipažinę su Montgomerio Leopoldu (taip jis pavadino vergą. Montgomeriui šis vardas pasirodė labai juokingas) užsinorėjo savų, manydami, kad su jais tikrai gali būti linksma. Šiandien Montgomeris pirmąkart pamatys savo draugų pirkinius. Pirmasis atėjo Veilonas-geranoriškas, turtais aptekęs Montgomerio geriausias draugas. Montgomeris išsišiepė pamatęs jo rankoje pavadėlį, kuris buvo prisegtas prie antkaklio, apjuosto aplink mažos šviesiaplaukės vergės.
-Neblogai neblogai-, nė nepasisveikinęs įvertino pirkinį Montgomeris. -Ėmei merginą? Sako, kad jos sukelia daug daugiau problemų.
-Aš tą jau patyriau savo kailiu-atsakė jam Veilonas, atkišęs ranką. Ant jo pirštų matėsi gana gilios įkandimų žymės. Montgomeris kilstelėjo antakius ir nužvelgė vergę. Jos galva buvo suvaržyta antsnukio mechanizmo, rankos surištos už nugaros. Jos akyse žibėjo ašaros, bet ne tiek sielvarto, kiek pykčio.
-Man ji visai patinka. Neatrodo tokia silpnutė, kokias įsivaizdavau jas esant. Kaip ją pavadinsi? -pasiteiravo Montgomeris.
-Princese.
Montgomeris pakėlė ranką prie veido, kad paslėptų juoką.
-Kaip orginalu.
Veilonas susiraukė.
-Ė, nė nebandyk juoktis. Tiesiog ji tokia miela, kad niekaip negalėjau pritaikyti kitokio vardo.
-Ji labai arši, ar ne? -paklausė Montgomeris, atkreipęs dėmesį į jos suvaržymus.
-Taip. Kandžiojasi ir draskosi ir verkia kaip išprotėjus.
-Pabandyk ją bausti. -patarė Montgomeris. Jis priėjo arčiau vergės ir atsitūpė, kad susilygintų su ja ūgiu.
-Mažute, negražu priešintis savo šeimininkams. Jei taip elgiesi mums tenka imtis priemonių, kurios mums visai ne prie širdies. Tokių kaip deginimas. -Montgomeris nutraukė savo kalbą ir išsitraukė iš kišenės žiebtuvėlį. Spragtelėjus jungiklį įsižiebė ugnis.
-Žinok, tai labai skausminga, Princese. Gali paklausti Leopoldo.
Princesės akys su siaubu žiūrėjo į ugnį. Ji jau buvo patyrusi deginimą. Ir niekada daugiau nenorėjo to patirti vėl. Veilonas nepatenkintas švelniai trenkė Montgomeriui per galvą.
-Baik ją gąsdinti. Man visai nepatiktų jei ji žiūrėtų į mane kaip į kokį sadistą. Koks, beje, esi tu.
Montgomeris piktai išsišiepęs atsistojo.
-Aš visai ne sadistas. Aš tiesiog šaltakraujis. Juk juos reikia bausti, kad ir kaip tai žiauru. Kad jie tau paklustų.
-Tos bausmės dažnai visai išvaro juos iš proto. Vieno mano draugo vergą teko nusiųsti į fabriką, nes jis visiškai pakvaišo po kankinimo.
-Reikia žinoti saiką. O, labas, Kerni.
Į kambarį kaip tik įėjo dar vienas Montgomerio geras draugas tai pat vedinas vergu-mažu, juodaplaukiu, labai išgąsdinto žvilgsnio berniuku. Montgomeris pastebėjo, kad be pavadėlio neprireikė jokių priemonių suvaržyti šiam vergui.
-Ir ką gi mes čia turime?
Kernis išsišiepęs priėjo arčiau ir globėjiškai uždėjęs ranką ant galvos savo vergui jį pristatė.
-Pavadinau jį Hariu Poteriu-iškilmingai pranešė jis.
Pranešimą palydėjo dviejų Kernio kompanijonų juokas.
-Ką gi... Susipažink, Hari-Princesė-Montgomeris parodė pirštu į šviesiaplaukę, suvystytą vergę-Ir Leopoldas-Montgomeris atsisuko į savo vergą, uždarytą į narvą kambario kampe. Vergai susižvalgė tarpusavyje. Haris susirūpinusiai žiūrėjo į mergaitę, toji jam atsakė susisielojusiu žvilgsniu. Leopoldas iš savo narvo ramiai stebėjo likimo draugus.
-Mmm... mergaitė-Kernis priėjo prie Princesės ir perbraukė jos plaukus. -Kaip miela
Princesės žvilgsnis iš liūdno iš kart pasikeitė į priešišką ir ji įpykusi įspyrė Kerniui į blauzdą. Montgomeris patenkintas nusijuokė, Kernis pasipiktinęs pažiūrėjo į Veiloną, o šis nusivedė savo vergę toliau, nekreipdamas dėmesio į Kernio priekaištingą žvilgsnį.