Pagundos perkalbėjimas

Va dabar atsistoti ir eiti
taip per purviną sniegą ir ašaras,
tik dėl ko, kad skaudžiai pradėjo
iš kiekvieno kaulo lįst pašalas;

Pakentėsiu, anksčiau juk praeidavo,
suvaldydavau viską, laikydavau,
nors grandinės baisiausiai girgždėjo,
iš sušalusių rankų neslysdavo;

Ir dabar jas laikau tartum šunį,
paskui savo instinktą belojantį,
kam man eiti per sniegą ir ašaras,
dar atras, dar apjuoks kas parpuolusį.