jausmas kitaip

švininėm skiedrelėm ant kelių
nuo medžio be skausmo atplyšta
ir juokias, ir sako kaip gera
atgal niekada nebegrįžti

sopėjimas sukelia miegą
atgal niekada nebegrįžus
iš tavo svaiginančių rankų
į nulemtą ilgesio kryžių

tiesa kaip nuskurdus plaštakė
su vėjais paliekanti žemę
į dangų, į tūkstantį kartų
skambėjime varpo pakyla

girdžiu liūdesys kaip nudžiunga
nes gali užverst baltą lapą
tarp puslapių dingsta negrįžę
viršeliuose odos prasilupa