Gyvenimo ląstelės [Kaip Titas karvutes girdė]

Paprasčiausia diena paprasčiausiame kaime. Paprasčiausia laukuose auganti kiaulpienė ir aš į ją spoksau. Tiesiog nuostabu ką žmogus gali nuveikti nieko neveikdamas. Guli sau vandens boso pavėsyje ir stebi geltonžiedę su karvių banda fone. Nauda akivaizdi – į atmintį neištrinamai įrašytas gėlelės foto kadras su karvių banda fone.

Pasistengiu gerai įsižiūrėti į vieną raguotį. Nematau didelio skirtumo tarp jaučio ir karvės. Pavadinimas, tai vis tiek - jautiena. Mano nusižiūrėtosios karvutės akys milžiniškos ir juodos, aplipusios keletu musių. „Natūralios girdyklos“ – šypteliu. Karvė kyšteli liežuvį sau į nosį. Visiškai pastangų nereikalaujantis veiksmas. „Kodėl mano liežuvis toks trumpas? “.  Noriu jūsų paklausti. Ar mėgstate pieną? Būti suėstam karvės tai reiškia virsti arba pienu, arba šūdu. Žmogus gerdamas pieną pagalvoji, kiek žolė prisikentėjo virsdama pienų arba šūdu. Visgi dveji skrandžiai. Būti suvirškintam du kartus, net blogiausiam priešui nelinkėčiau - kančios panašios, o produktai labai skirtingi. Pamąstymai baigiasi pienės sušėrimu karvei.

Pagirdytos karvutės dėkoja  man, besistengiančiam kaip nors išvažiuoti į šunkelį iš per pievą išvažinėto maklynkelio: „mūūūū“ – aidi pavymui. Pagaliau išsvajotasis šunkelis. Duobių nedaug – greideris prieš keletą savaičių pravažiavęs, tačiau traškantis-braškantis „Aist“ traška ir braška. Kelias nuo kaitrios liepos saulės pridengtas liepomis. Oras nuo liepžiedžių ir kaitrios saulės sutirštėjęs. „Beveik medus“ – išsižioju. Smegenų vėdinimas meduotu oru baigiasi žalčiui iššliaužus į kelią.

Kartais susimąstai žmogus, kad ne tik juoda katė gali atnešti nelaimę. Išspjaunu smėliuką: „Gerai, kad ne bitė“. Delnai šiek tiek nubrozdinti – peršti. Dulkinu. – nesupraskit manęs neteisingai – drabužiai švarėja su kiekvienu perštinčių delnų smūgiu. Belieka tik nusišypsojus nusišluostyti prakirstą lūpa ir vėl apžergti padangių traškalą-braškalą. Pasiskubinu – pietų metas.