Varva vakaras tiesiai į miegmaišį. Tylą.
Kloniams smilkti į saulę nukritusią leisiu-
jūs sugrįžtantys priemiesčio bomžai pro slyvas,
kai rankovėj nudrožtą dievuką paslėpęs žvalgausi.
Kaip ir aš neramiai, sklendžiat kūnais. Dievas medinis.
Vakar maldą mokėjot? Sergate? Šventraštis sergsti.
Taip tylu. Plazda pėdos medinės. Sodybose karšia-
visgi baigia išnykti į žiemgraužas. Liekam kūnus prikelti.
Nežinia, ar trukdyti atbridusius giedant. Nutylu.
O akladuobių vyzdžiai [met]morfoziškai sprogsta. Užslinkot.
Ak, verkiu. Tik man gera tyloj, naktys kviečia mylėtis su lyra,
kai paliekate rudenio žvakę ryškėti. Takoskyros dangų atkelčiau.