Didysis šeštadienio rytas

Boldvinas jau buvo bebaigiąs. Jis švokštė kaip patrūkęs eržilas, o mintyse sukosi tik vienas vaizdinys, kaip jis spjauna tiesiai į jai tarp pravirų, senu lūpdažiu sueižėjusių lūpų. Dar dar dar nagi! – pulsavo jam kažkur ties smilkiniais. Galėjo aiškiai justi aitrų jos kvapą, ir rodėsi tuoj perskros kiaurai ją pačią. Tačiau, kai liko visai nedaug, visai jau prieš pat pabaigą, ausyse nuskambėjo: „Papildykite sąskaitą. Po 15 sekundžių seansas baigsis priverstinai. “ FAK! Fak, fak, fak! Boldvinas net sudejavo iš nusivylimo. Ir nors išeinant iš transo ejakuliacija įvyko, ką pranešė ir skystųjų kristalų monitoriuje užsidegęs užrašas BINGO, tačiau jis ir vėl nespėjo! Aišku, kai dirbi naktiniu sargu už trisdešimt keturis eksus per savaitę, o butas (koks ten butas – landynė!) kainuoja šešiasdešimt penkis per mėnesį ir kai dar reikia kažką paėsti, nebegali sau leisti pradročint ištisus penkis eksus. Ir Boldvinas neleisdavo, jis tenkindavosi pervedęs vos vieną ar du. Normaliai pabaigt spėdavo tik retkarčiais, bet atsisakyti šeštadienio rytmečio ritualo jam buvo pernelyg sunku. Dabar apsišluostęs vienkartiniu rankšluosčiu ir narpliodamasis iš sinchrodaviklių raizgalynės Boldvinas, aišku, prisiekinėjo neisiąs į mini-iksą kokį mėnesį ar du, o tada... O tada, prikaupęs užtektinai fliotos jis parodys tai sssūkai „Papildykite sąskaitą“, jis taip ištvatins tą geležies ir nanotronikos geldą, kad ji plyš pusiau, jis dar privarys jai vaflio į visas nanoschemas, išsprogdins čia viską kebenimat. Bet taip jis prisiekinėjo kiekvieną šeštadienį. Per savaitę jo įkarštis pasitaupyt atslūgdavo, o link penktadienio vis dažniau pagaudavo save begalvojant apie malonią, kameriškai kuklią, teflonu dekoruotą mini-ikso būdelę. Imdavo taupyti maistą ir sukčiauti pats prieš save su parūkymais – kad tik užtektų Didžiajam Šeštadienio Rytui, kaip jis tai patyliukais vadino.

Užsisegęs kelnių antuką Boldis sukabinėjo sinchrodaviklius ant kabukų, perbraukė pirštais mygtukus iš apačios į viršų, nuo pat „Muddy“ iki „My 1st“, tada atsikrenkštė ir pasilenkęs nusispjovė į sienelėje žiojėjančią skylę porėtos gumos kraštais. Žinojo, kad taip daryti draudžiama, tačiau tai irgi buvo jo ritualo dalis, o be to ir Alekas, šio mini-ikso prižiūrėtojas, kuris jau turbūt smaginasi kitapus durelių, sugalvojęs kokį naują įžeidimą, daug ką jam atleisdavo. Neblogas bičas tas Alekas, – galvojo Boldis – nors ir šlykščiai elgiasi, tačiau kitas jo vietoje elgtųsi dar šlykščiau. Alekas tik pasišaipo ir taip toliau. Bet nė sykio dėl jo Boldis neturėjo bėdų.

Taip ir buvo, Alekas vos neįvirto į mini-iksą, kai tik Boldis atsirakino dureles. Jis kvailai vaipėsi ir iš anksto smagindamasis rėžė:
– Ei, vaikine, o tu žinai, kad maniškiai, – čia jis siektelėjo savo kombinezono kišenės, būtent tos su išsiuvinėtu „Googlexxx“ logotipu, ir išsitraukęs instrukcijos knygelę ėmė skaityti iš anksto pasiruoštą puslapį, – „gali dalintis su trečiąja šalimi tam tikra dalimi neasmeninės informacijos, tokios kaip vartotojo pasirinkimai ar apsilankymų reguliarumas, taip pat anonimiškai apibendrintais vartotojo fiziniais ir fiziologiniais duomenimis“? Ar žinai?
– Eik sau, Alekai, – mostelėjo Boldvinas – juk tu supranti, kad po viso šito, man ne iki tavo juokų.
– Bet čia menki juokai, vaikine, – erzėjo toliau prižiūrėtojas – čia juokai tokie, kad neaišku kaip dar gali baigtis. – Tai pasakius jo veidas sekundės dalį labai surimtėjo, tarsi jis iš tiesų manytų, kad juokai menki, tačiau ir vėl greitai išsišiepė į įprastą jam pamaivišką šypsnį. – O tu ir vėl negražiai elgeisi?

Parėjęs namo Boldis griuvo į gultą. O ką daugiau veikti po paskutinio šią savaitę budėjimo? Valgyti nenorėjo, nors mažai ką būtų radęs šaldytuve, o intervizija jam per brangus malonumas. Netgi socialinis kanalas kainavo po penkiolika eksų į mėnesį „aptarnavimo mokesčio“, kaip jie tai vadino. Kartą, kai buvo didelės nuolaidos ir mėnuo kainavo tik septynis devyniasdešimt devynis, surizikavo – nusipirko mėnesiui to šlamšto. Bet juk visi žino, kad socialinis – tai dvidešimt trys valandos per parą kryptingos, paslėptos reklamos, jei ne visos dvidešimt keturios. Dabar jau negalėjo prisiminti kaip konkrečiai jiems pavyko tai padaryti, tačiau to mėnesio pabaigoje – jis tai su siaubu nuolat prisimindavo – Boldis visai rimtai svarstė galimybę parduoti save be jokių apribojimų Nacionalinio Senėjimo instituto laboratorijoms, o gautus pinigus paaukoti Eurazijos Bado Likvidavimo programai. „Kas per mintys“ – sudejavo jis ir pamėgino prisiminti virtualią merginą, kurią tik pusvalandį atgal jam buvo sugeneravęs Googlekso  minikas. Žinojo, kad tokie dalykai draudžiami, tačiau sektorius Zet7018, kuriame gyveno, buvo statytas prieš penkiasdešimt ar daugiau metų ir tas pasenęs šlamštas, įmontuotas jo landynėje tikrai neužregistruos ko nors daugiau kaip padažnėjusio pulso ir kraujospūdžio padidėjimo. Prabangūs maindkontrolai, kaip ir masažinės vonios ar oro kondicionavimas – turtingųjų privilegija. Sakyk ką nori, bet būdamas šiukšle taip pat turi privalumų.

Kartais Boldvinas tiek įsijausdavo, kad patirdavo net nedrąsią erekciją. Mini-iksuose jis beveik visuomet rinkdavosi tą patį. Tai buvo blyški strazdanota, kiek nešvari mergina, susivėlusiais raudonais plaukais ir perdžiūvusiomis lūpomis su lūpų dažų likučiais. Taip dažnai ją susigeneruodavo, kad net atgyvenę ir užgroti Aleko salono mini-iksai užtrukdavo ne ilgiau kaip sekundės dalį, kad parodytų jam Megę. Na taip, jis sugalvojo jai ir vardą, nors tai irgi buvo draudžiama. Apskritai Boldis taip giliai buvo į tai įklimpęs, kad nė pats negalėjo tiksliai pasakyti kas jo Megėje iš nanoschemų, o kas iš jo paties vizijų. Štai ir dabar jis beveik apčiuopiamai juto slidų jos kelnaičių kaproną, vėl ėmė užuosti aitrų jos kvapą, o prieš akis iškilo kiek nukarusių šlakais nubertų krūtų vaizdas. Viskas buvo taip ryšku ir tikra, kad joks minikas negalėtų to už jokius pinigus padaryti. „Reikia išvis atsisakyti tų velnio dėžių“ – prieš užmigdamas pagalvojo Boldis. Ir kaip tik tą akimirką išgirdo durų signalą.

šūdas, šūdas, šūdas... nejaugi čia jie? nejaugi slapčia įmontavo man maindkontrolą? nu ir gaidžiai, bent jau būtų kartu sumontavę ir masažinę vonią – nors kartą būčiau išsimaudęs kaip žmogus... bet tai blia, kas dabar bus? dabar tai prisidirbau! juk jie užšaldys mane ir sudės į Eurazijos Bado konservus, jo... o prieš tai dar ir pasvilins padus ir ant kuolo patupdę palaikys savaitę kitą... eina šikt, ką? ir kodėl viskas taip blogai, ir kodėl būtent man?!

– Alekai? – Negalėjo patikėti savo akimis Boldis, kai virpančiom rankom surinko kodą ir durys atšoko.
Alekas stovėjo šachtos prieblandoje, buvo be savo Googlekso uniformos.
– Ša, kvaily, – tepratarė jis ir stumtelėjęs krūtinėn įgriuvo į vidų.
– Ok, – jau užsitrenkus durims – tęsė Alekas – tu čia turi jaukų butelį, tiesa kiek asketiškai įrengtą, bet trumpam mūsų pokalbiui visai tiks. Juk šitas sektorius statytas prieš tūkstantį metų, vaikine? Taip?
– Prieš penkiasdešimt ar daugiau, – teišlemeno Boldis.
– Ok, o dabar šiokia tokia avarija, – pasakė Alekas ir prispaudęs prie valdymo pulto kažkokį įrenginį spustelėjo raudoną mygtuką.
– Ė, ką tu čia darai? – susinervino Boldvinas. Šviesa prapuolė, nuolat tingiai besisukdavęs ventiliatorius sustojo, o iš valgomojo kampo nebesigirdėjo išklerusio šaldytuvo kompresoriaus zirzimo.
– Nepergyvenk, prieš ateidamas aš paskambinau į avarinę, jie tuoj suras tavo skylę tinkle ir pamatys, kad skambindamas nemelavau – tavo bute iš tiesų mažutė avarija. O dar po kelių valandų jie atvažiuos ir viską pataisys, juk moki nuompiningius?
– Tai kam tu...
– Tam, kad galėtume ramiai šnektelėti, Rudolfai, – tarė Alekas ir Boldvinas tik žagtelėjo – vardu jo nevadindavo niekas ir niekada, na bent jau kiek jis galėjo prisiminti.

Po kelių valandų Alekas išsinešdino, o atvažiavęs labai nervingas avarinės specialistas greitai rado gedimą ir pataisė. Boldis atsainiai brūkštelėjo savo parašą ant blanko, nors jei taip anksčiau, būtų dešimt kartų skaitęs tą dokumentą – ar nėra kur paslėpta papildomų mokesčių.

Tai ką papasakojo Alekas buvo tiek neįtikėtina, kad viskas, pradedant avarine, o baigiant visagaliu Google dabar jam atrodė vieni niekai. Iš pradžių negalėjo patikėti tuo, ką skubiai ir bendrais bruožais dėstė jam Alekas. Bet galų gale, kai šis ištraukė kapronines kelnaites, kurios kvepėjo TUO kvapu, Boldis patikėjo. Jėzau, Megė egzistuoja! Lygiai taip pat kaip ir jis Rudolfas Boldvinas. Ji taip pat turi kažkokią varganą tarnybą, vaikšto į moterų minikus ir taip toliau.
– Supranti, būtų pernelyg brangu simuliuoti kiekvieno vargetos vizijas tokiu lygiu, kaip tu gauni įlindęs į miniką, – dėstė Alekas. – Nors tai ir įmanoma, bet kainuotų šimtus tavo sušiktų atlyginimų, o gal ir tūkstančius. Kam jiems tai? Jie daro paprasčiau, parenka tau gyvą paną ar bičą, nu pagal poreikius, vaikeli, žodžiu partnerį, kurio troškimai panašūs į tavo ir įprūdina tau per kiekvieną seansą pusiau filmuką, pusiau simuliarą, nu aš taigi dirbu ten. Žinau ką sakau.
Nu, aha, o tai kam Alekui visa tai? Ką jis koks altruistas, kad rizikuotų savo gyvybe dėl jos, dėl jo? Bet Alekas tepasakė:
– Pirma, aš noriu, kad iš savo kredito pervestum dvidešimt penkis savo atlyginimus man, antra – aš jau gavau dvidešimt penkis Megės atlyginimus, juk pas tave atėjau su jos kelnaitėmis, o ne atvirkščiai.
Boldis bandė derėtis, bet Alekas nesileido į kalbas.
– Juk tau dabar nereikės vaikščioti pas mane, taip kad galėsi susitaupyti skolos padengimui, – nusivaipė jis.
Viskas ką išsiderėjo Boldvinas buvo tai, kad pavedimą padarys tik tuomet, kai Alekas nuves jį pas Megę. Sutarė, kad tai bus rytoj.

– O tu... Tu nebijai, kad susitikęs ją aš nebemokėsiu tau? – paklausė Boldvinas Alekui jau išeinant.
– Ką tu, vaikeli, jei aš ko ir bijau tai tikrai ne tavęs. O tave įduot galiu bet kada, juk tu ne visuomet gražiai elgiesi, tiesa? – pamerkė Alekas ir nutaisė to kvailio mini-ikso patarnautojo veidą, puikiai pažįstamą Boldžiui iš anksčiau.

---
Rytoj sekmadienis. Ir rytoj Rudolfas – kaip vis dėlto keistai skamba šis vardas, bet dabar Boldis kitaip negalėjo apie save galvoti – susitiks su Mege. Megė, Megė, Megė. Viešpatie, Megė!

Alekas jau laukė jo ties šachtą į Po209, dar senesnio nei Zet7018. Kai Boldvinas mėgino kažką jam pasakyti jis tik pagrasė smilium. Tada stvėrė už alkūnės ir nusitempė iki techninio aptarnavimo laiptų. Leidosi gal pusvalandį, o gal ir ilgiau. Alekas lėkė strimgalviais, kas trys, kas keturios pakopos, jo palydovas vos spėjo paskui. Kai jau atrodė, kad tas pašėlęs lėkimas niekada nesibaigs, Alekas staigiai čiupo Boldviną už rankovės ir įtraukė į vieną iš terasų. Tada jie neskubėdami pasileido palei pat virtinę siaurų automatinių durų žiedu supančių milžinišką šachtos prarają. Alekas vis dirsčiojo į laikrodį. Kelis kartus stabtelėjo tarsi nebežinodamas ką daryti toliau. Paskui eidamas tarsi netyčia stuktelėjo koja į vienas duris ir sušnypštė:
– Įsidėmėk numerį, Rudi.
78/451. Toks buvo tų durų numeris. Boldis kaip gyvas jo neužmirš. Širdis baigė iššokt jam iš krūtinės, o ausyse taip spengė, kad jis vos girdėjo ką jam sako Alekas, kuris dabar traukė jį už rankos kiek tolėliau nuo tų durų. Jie parimo ant terasos turėklo, vis nenuleisdami akių nuo 78/451. Boldvinas pagavo save galvojant, kad visa tai farsas, ir kad tuoj su trenksmu atsivers durys ir iš jų išsiverš būrys moralės policininkų. Ooo, jie uždės jam antsnukį su apkaustais, ooo... Tačiau durys atsivėrė visiškai tyliai. Ir pro jas išėjo Megė. Ji kiek pasimarkstė, kol jos akys apsiprato su prieblanda ir parodė stačią didįjį pirštą jų link.
– Ko jūs čia stovit? – prikimusiu tačiau visai negrėsmingu balsu paklausė ji, – gal norit kad moralus pakviesčiau?
Tada Alekas davė ženklą ir jie nusiyrė atgal, techninio aptarnavimo laiptų link. Boldis nueidamas atsigręžė ir matė kaip Megė šypso jam akimis. Tos akys tikrai negrasino moralais, jos buvo lygiai tokios kokias jis pažinojo iš anksčiau, o jos suskeldėjusios lūpos siuntė jam oro bučinius. Alekas dabar paskubomis kuždėjo:
– Matei, vaikeli, juk ta. Davai, dabar trauk tą savo kreditkę, aš čia turiu portatyvą, numesi man tas babkes ir aš nepažįstu nei tavęs, nei jos. Kitą šeštadienį apie pusiaudienį nueisi į zoną, ties sektorium Bi286, žinai ten kur nebegyvenama. Sargybos ten beveik nėra, o tokioj tamsoj, kaip ten viskas stovi, jų kameros niekam nereikalingos. Žodžiu, pats supranti, jei ten būtų nesaugu, šlamšto ten niekas nepardavinėtų ir taip toliau. Žodžiu, su ja irgi sutarta, jinai žino. Tada ten pasisukiok tarp šimtas – šimtas penkto aukštų, ten ir susitiksit, o toliau jau jūsų, balandėliai, reikalas. Jei jau kokia nelaimė ir nesusitiksit tai čia ateisi, ką nors susigalvosi, nu kokį reikliuką ar dar kažką. Aš viskas, nusiplaunu, duokš gi tą kreditkę, kvaily.

Boldvinas buvo tiek susijaudinęs, kad Alekas galėjo žymiai daugiau „pasiskolint“ iš jo kreditinės, tačiau senis to nepadarė. Tada išnyko lifto link, dar šnipštelėjęs:
– O tu, vaikeli, laiptukais, laiptukais, ok? Kad jokių čia įtarimų nekiltų.

Ištisą savaitę Rudolfas negalėjo nei dirbti, nei ilsėtis. Iš akių jam neišėjo Megės paveikslas. Jis vos begalėjo susivaldyti, kad nenueitų dar kartą prie 78/451 Po209 sektoriuje ir tik bijodamas viską sugadinti šiaip ne taip tvardėsi. Tikras stebuklas, kad moralai dar nelipa ant kulnų. Penktadienį prieš eidamas į budėjimą Boldis nusiprausė. Paskutinį kartą darė tai prieš kokį pusmetį ar dar seniau, kai viršininkas perspėjo, kad jo budėjimo metu gali atvažiuoti iš biuro. Tąkart taip niekas ir neatvažiavo. Apskritai anksčiau prausdavosi dažniau. Bent kartą į mėnesį, tačiau po to kažkaip atprato. O be to, vanduo, nors ir nebrangiai, visgi kainavo papildomai. Bet dabar viskas bus kitaip. Megė! Visą naktį sėdėjo kaip ant adatų ir nors buvo puikus miegojimo atsimerkus specialistas, penktadienio naktį net minties tokios neturėjo. Kurgi tau?! Baigęs darbą pasuko centrinių sektorių link. Užėjo į kelias parduotuves, apsimetė, kad domisi prekėmis. Kiek pastoviniavo ties intervizijos kortelių platinimo punktu ir netgi pasiėmė brošiūrėlę su įkainiais. Nors žinojo, kad visa tai tik akių dūmimas, kad vėliau, jeigu ką, galėtų bent kažkaip pasiteisinti. Tada pasisamdė kebą ir nuvažiavo šiaurėn į Ka2000. Ten gyveno jo sesuo, kurios nebuvo matęs jau kokie penkeri metai, bet svarbiausia – tuoj už Ka2000 stūksojo apleisti Bi285 ir Bi286, o už jų zona – kvaišalų dilerių, hakerių ir kitų nelegalų susibūrimo vieta. Kažin ar kas patikėtų, kad pasiklydo, tačiau tai bent jau šioks toks pasiteisinimas. Bent jau šioks toks...

---
Šitas kada nors užsidročins. Alekas taip ir žinojo. Turėtų pinigų, būtų užsilenkęs dar anksčiau. Prasmirdęs, apgailėtinas kretinas. Atsliūkina čia kiekvieną mielą šeštadienį ir už paskutinius skatikus smaginasi. Paėst būtų nusipirkęs geriau. Bet tai ką dabar padarysi. Kai virš kabinos, kurion prieš penkias minutes įėjo Boldvinas R. iš Zet7018, užsidegė raudona lempelė, Alekas tik atsiduso. Ne pirmas ir ne paskutinis. Jis puikiai žinojo ką ras kabinoje – susmukusį išsekusį kūną su vis dar stačiu pimpalu ir palaimos išraiška veide. Amžinas transas. Taip nutinka visiems, kurie silpnai maitinasi ir pernelyg piktnaudžiauja intymiu servisu. Ok. Kam gi čia paskambinus? Tie iš Euarzijos Bado žadėjo po penkiolika už kūną. Apsieis. Nacionalinis Senėjimas? Hmm, 20, bet komplikuota, reikėtų padirbinėti parašą, nes ten tik savo noru... Ai, atiduos pačiam Googleksui, su visais įrašiukais ir taip toliau. Padarys kaip ir su anuo, kur prieš savaitę užlinko. Aišku gali suuosti, kad ima savo pačių prekę, bet tai sunku patikėti, juk jiems darbo ir taip iki kaklo. Juk penki šimteliai ant kelio nesimėto. Laimė, moraluose Alekas turi draugelį, pachimičins bylą, nelegalus minikas atseit ir taip toliau. O ten jau robotukai... Nu tai ką ir jaunuoliui gi geriau, jam įprūdins kokią nors fantaziją į koše virtusius smegenis, prijungs dirbtinį maitinimą, o kad retkarčiais kokia poniutė iš pasiturinčių apjodys už tūkstantėlį kitą tai nei jis supras ne ką. Jam juk atrodys, kad jis su... su kuo čia? Alekas palinko ties vienu iš monitorių įtaisytų jo pulte, ach taip, su Mege, purvina kekše iš padugnių sektoriaus. Ok. Alekas dar kiek pavaikščiojo po saloną, mėgino apsispręsti. Paskui staiga prisiminė kaip daugelį metų atgal laukė prie operacinės durų eilėje tokių pačių kaip ir jis. Kai atėjo jo eilė, gražutė seselė palydėjo vidun.
– Daktaras Hansenas jūsų paslaugoms, jaunuoli, – tarė ji. Ir iš už širmos išlindo milžinas plaukuotomis rankomis ir kruvina prijuoste.
– Ką, katinėli, ir tu apsisprendei, nebesielgt negražiai? – nusivaipė. – Gerai, gerai, nedrebink kinkų, gulkis ant stalo.

O šitas? O šitas išmata ką negalėjo nusipjauti tų kiaušų? Ponas pisoklis mat atsirado, supyko Alekas ir nejučia pasičiupinėjo apytuštį savo klyną. Tada ryžtingai priėjo prie pulto ir surinko moralės policijos nuovados numerį.

---
Kambaryje paskendusiame cigarečių dūmuose sėdėjo tryse. Du ant stalo, pasigrežę vienas į kitą. Jie žaidė ramsą kortomis, kurių nugarėles puošė pornografinės hologramos. Trečiasis, kruvinu veidu, išnarintomis, prie kėdės atlošo prirakintomis rankomis, suplėšytais marškiniais, sėdėjo prie stalo. Jam prie galvos ties ausimi lipnia kanceliarine juosta buvo priklijuotas telefonas. Kai jis suskambo, vienas iš žaidusiųjų pasidėjo kortas į uniforminę moralės policijos kepurę, puoštą auksine Amūrą vaizduojančia kokarda, ir pasižiūrėjo į kitą:
– Patikrink, Rubi, kas skambina.
– Šešiasdešimt devyni pradžia, toks?
– Aha, šešiasdešimt devyni, septyniolika, keturi tūkstančiai devyni šimtai aštuoniasdešimt du. – Tada pažiūrėjo į pririštąjį, – Atsiliepk, asile. Ir kad man be pokštų.
– Klausau, Alekai, ˜– pasisveikino ragelin pririštasis.