Rymuliai

Dažnai aklai grįžtu. Nubudęs kitą rytą
bandau  palikti savo sutemas – pakylu
link rymulių dangaus, kur druskos pabarstyta
per lykumą tylėjimo - išblukęs, sudarkytas.

Tariu: sudie, melsvi, nuplaukiantys į tolį
padangių skriemuliai nuo debesų atplyšę
jūs be manęs nuogi, tik rūgsta pienių vynas
dievysta kur  aukštai, kai mintimis nuklysti

išlindęs pro marškas nublukusias, drobėtas
dėme užtiškęs gyvas, dėme raudonio liesies
ir netekės čia kraujas o priešaušris bujotas-
pakirs beginklį Dievą ar fantasy gerietį.