Mėlyna gėlelė

Su Ja ilgai susirašinėjau internete. Iš rašysenos ir gilių minčių sprendžiau, kad tai Mergina iš didžiosios raidės. Kartais net sapnuodavau savo “pažįstamą”, man Ji buvo asmenybė, su kuria bendrauti lengva ir malonu. Tas vardas dieną naktį skambėjo mano mintyse – Eleonora, arba, kaip šaukia draugai – tiesiog Nora. Malonu, kad ir aš jos draugas... Sakiau, kad Merginos išvaizda nėra tokia svarbi, kadangi mane žavi mudviejų bendravimas.
Degiau nekantrumu laukdamas Noros nuotraukos, tačiau vietoj to gavau dar labiau gundantį pasiūlymą – susitikti. Sutarėm laiką ir vietą – vieną iš sostinės kavinukių. Ji sakė, kad rankose laikys mėlyną gėlę... įdomu... Minutė slinko kaip valanda, o valanda virto para. Pagaliau sulaukęs ir išsitraukęs iš spintos savo baltą kostiumą (ypatingiems atvejams) kvėpinausi mėgstamiausiais kvepalais. Pakeliui į kavinę užsukau į gėlių parduotuvę šalia kelio bei nupirkau puokštę rožių (jos visos dievina rožes...).
Įėjau vėluodamas. Akys karštligiškai ieškojo akinančio grožio damos, tačiau nerado. Kavinės kampe sėdėjo liesa, kiek kuprota mergina su mėlyna gėlyte rankose. Akutės mažos ir įdubusios, lūpos sudžiūvusios ir suglaustos taip, lyg burnoje mažai dantų būtų belikę. Iš nosies kažkas kyšojo (Dieve!), veidas išblyškęs. Jos susiglamžę (sakyčiau vyriški) marškiniai buvo negrabiai sukišti į džinsus. Merginos išvaizdoje, tiesą sakant, man labiausiai patiko šukuosena, kadangi šioji buvo paslėpta po gėlėta skarele... Deja... Tai turėjo būti Nora...
Bėgau. Ne išėjau, o bėgte išbėgau iš kavinės. Žinau... esu didelė kiaulė... Bet negalėjau prisėsti šalia tos žmogystos ir galutinai sugriauti mito apie Eleonorą (nenoriu būti jos draugas...).
Po bemiegės nakties visą dieną jaučiau gėdą ir su baime tikrinau savo elektroninę pašto dėžutę. Taip. Laiškas yra. Nuo Noros. Atidariau ir radau tokį turinį:
“Išvaizda nėra svarbi? Svarbiau “mudviejų” bendravimas? Greitai bėgai... Tikrai maniau, kad Tu nesi TOKS... Labai skaudu, kad apsirikau...”
Mano veidas išraudo, bet aš tikėjausi blogiausio ir buvau tam pasiruošęs. Pastebėjau po laišku prierašą...
“P.S. Man labai knietėjo Tave išbandyti, Tu jau nepyk. Vargšė benamė – taip apsidžiaugė, kai pasiūliau pavaišinti ją kavinėje vien už tai, kad rankose palaikys mėlyną gėlę...”
Akys aptemo. Galva pradėjo suktis it gerokai įkaušus. Ausyse spengė. Dieve! Dar ne viskas! Prie laiško prisegtas dokumentas – Jos nuotrauka, su prierašu “Prisiminiau – Tu prašei”. Atidariau. Į mane žvelgė gilios žydros akys, ant kurių užkritusios kaštoninių plaukų sruogos. “Deivė” – pirma mintis... “Durnius” – iš karto sekė kita...