Sėdėjai ant fontano krašto
Perskrodęs tirštąjį rudens kilometražą
Vandeniu tįsai į vandenį
Akyse plukdydamas debesų kedenamą spalvą
Galvojau – ruduo yra nuostabus
Giluminiais vario įdagais blausiai šiltais
Ochros prakeiksmu suvokimu
Kad penkių minučių atėjimas
Nevertas lėkimo
:)Ko tai tu, Giliau, per kuklus, aš ne stiklinė, nesudušiu ir ne cukrinė - neištirpsiu, varyk tiesą ir bus gerai, net jei pasikeiksiu paskum:DDDDDDDDDDDDDDD
:) O daba atsakau mažučiui Lukoševičiui su a , tai va, jūsų komentarijus yra pas didžiausias įvertinimas, nes jeigut pabaiga nužudo visą likusį tekstą, tai reiškia, kad eilius susinaikina pats, praktično jokių šiukšlių nebelieka, čia kaip gamtoje greitai suyranti tara, nu va, mua mažučiai** (pasidalinkit:DDD)
Gink Dieve, nesakau, kad prastas: tik kai kurie įvaizdžiai, metaforos nuteikia gromuliavimui :) Ir jas norisi išspjaut, nes tarp jų - gražios mintys :) Aišku, čia ti mano nuomonė :))
:)Nea, Tomčikai, čia ne apie tą, tas ko tai ma nelabai, toks nemeilus atrodo, neromantiškas, per daug šiuolaikiškas, gal ir nieko prie jo, bet ne tokiu metų laiku ir ne su tokia nuotaika, ačiū Angelėli, už komentarijų:)))*
:)Nu, kad ne, bent man tai nei burnoj, nei rūr.. ta vandenia nesijaučia, juk čia tik fantaniuka, kiek te to vandeniaus, čia kaip tik da tas ruduo, kur be didelia vandeniaus:DDD, Ačiū, Pragraužtuk:)))*