Skrunda vakaras pykčio pluta –
Vėl abudu pritrūkome žodžių,
Lyg pamiršę, kad turim rankas,
Kurios tyliai liesdamos guodžia.
Sukas sraigių nameliais jausmai,
Tarsi juos tiktai įtarėm turintys.
Du plaktukai – Gerai Negerai –
Minčių griūtį kaukšėdami sukelia.
Įsiplieskia vienatvės laužai.
Ledo tiltais išeinam į naktį...
Ar sušils jaukumu dar rytai:
„Nesikelk. Aš pasiimu raktą“?