eilėraštis upei

(senas, 2005 m. rudens kūrinys)


“Tu klaidžioji tuščiam aerouoste. Tu pasiklydęs tuščioje ateityje, į kurią nieks neatvyks tavęs. Lietus vienintelis tavo vienišos sielos brolis. Jam ir nėra vietos... Per daug viską žinai... Kas įmanoma. Kas neįmanoma, spindi tamsoj nepasiekiama”.

“Per gražu, kad erzintų, per tikra, kad būtų pikta”, atrašo kažkas į žinutę. O naktis tęsiasi. Krūtinė tarsi pritvinkus kraujo... lyg kambarys su visų vėjų varstomomis durimis. Ugnis čia užgesus. To jausmo nebėra. Jo pasekmės, kažkokia vyriška nėštumo forma, tarsi kūdikis, visai nedidelis, paliktas ten, viduje, bet pasmerktas žūti. Prie Aleksoto tilto naktį kaip visada vanduo sukas juodais verpetais, kuriuose galima įžvelgti besivartaliojančius lavonus. Spalvoti naktinių žibintų atspindžiai juodam vandeny gal būtų verti van Gogo teptuko. Tačiau prie bažnyčios, tilto pašonėje per maža šviesos, ir tapyti patamsyje neįmanoma. Kažkada čia tarp lentų buvai paslėpęs maišelį su dažais, nes tampytis didelę daiktų mantą po svetimą naktį buvo per sunku. Po kelių dienų jų neberadai.

Dieną upės vanduo visai kitoks – rudas su balkšvu paviršiniu atspalviu. Virš jo plūduriuoja susikūtuloję žolių kuokštai su purvinom putom. Žmonėms dažniausiai nerūpi upės spalva. Daugeliui turbūt išvis mažai rūpi aplinka. Neturėti tiesioginio ryšio su gyvenimu, paliekant jį tarsi už nereikalaujančio per daug dėmesio televizoriaus ekrano, turbūt atrodo patogiau. Tu pats per mažai pastebėdavai ir stebėdavais. Pavadinimų spalvoms ieškodavai tik skrodimų salėje, kai apžiūrinėdavai lavonų vidaus organus ir surašydavai skrodimų aktus.

Ši drumzlina upės spalva niekaip sąmonėje nesiriša su griežta skrodimų salės aplinka ir veikia raminančiai tarsi alkoholis. To tu ir siekei, – užsimiršimo, – kelias paskutines dienas. Tam ir buvo tavo upė, prie kurios buvo galima vaikščioti klausantis savo žingsnių čežesio paupio žvirgžde, žvelgti į gelmę, gelmę tėkmės, kurios paviršius toks šiurkštus ir taip žeidžia sielą... Gelmė – tai ramybė, kurioje bandei apsaugoti save.

Vienintelis dalykas, kurio žmonės tikrai nemėgsta ir nepripažįsta už savą – tai jų vidinis skausmas. Nežinia, iš kur kylantis, ir kaip nugalėtinas. Tai tik vienas iš būdų jo atsikratyti, pats paprasčiausias: stebėti aplinką su visom jos smulkmenom. Aplinkoj mažiau skausmo, nei viduj. Ir tai gerai. Galima kančią panardinti kompiuterio ekrane, sumaišyti ją su drumzlina upės spalva ar alumi, stovinčiu pašonėj. Taip ji nebeatrodo tokia pavojinga ir tampa prisijaukinta.

Gyvulių fermoje bendradarbiai nesupratingai pažvelgdavo, kai išgirsdavo atsakymą, kad nesitarei iš anksto su viršininkais dėl atlyginimo. Jie nesuprasdavo girdėdami tavo gan abejingą toną, kai kalba ėjo apie pinigus. Stebėdavos, kodėl taip ir neišvažiuoji į užsienį. Neaiškindavai, kad trokšti pigiai apmokamo ir purvino darbo, kad nori pabėgti ne į užsienį, o tik į užmiestį, kad tau reikalinga, jog būtum kuo daugiau apkrautas darbais, kurių metu negalėtum galvoti apie nieką kita... Anie turbūt nesuprastų.

Tačiau tave žavėjo jų grubi mąstysena. Kaip jie stengdavos sulaukt atlyginimo, kurį galėtų pragert, jų išgėrinėjimas darbe ir už jo ribų, turbūt iš nevilties, tau sukeliančios tik naivią šypseną. Tavo gyvenimas ne ką puikesnis už jų, nors ir metei gerti. Juokaudavai, kad tau nėra depresijos. Depresija gali sirgt premjeras, tau gi – normalus gilus pesimizmas su kamikadziškais euforijos priepuoliais.
O kartais tiesiog norėdavosi atsiduoti slaptingai upės malonei, tariamai nežinomybei, aukojant savo laukimą ir slapčia tikintis, jog ateitis nebe taip spaus. Bergždžiai tikintis, kad ateityje bus galima išlikti ištikimu sau pačiam.

Tolumos pusėn sklendė du oro balionai. Kiek panėręs po vandeniu plaukė geltonas lapas, šviečiantis aplinkinėje vandens tamsumoje. Virš jo buvo galima matyti praplaukiančias žuveles. Jų čia prisirinkdavo daug, ir antys, matyt, turėdavo ką veikti. Pakrante slankiojo žmonių, paprastai po du. Jų kelias ėjo tiesiai tau už nugaros. Jauteis nepatogiai, sėdėdamas čia su dideliu sąsiuviniu ir kažką kringeliodamas jame. Praeiviai, kurių akys tave pasiekdavo, matyt, ieškojo sau naudos. Ateidavo čia pasivaikščiot su mergina, pavedžiot šunį, ar panašiai... Deja, tau nebuvo reikalo ieškot pateisinimo savo buvimui čia. Nebuvo ir ko tikėtis. Šiame mieste, kur įsitvirtina vartotojiškiausios būtybės: žmonės, balandžiai, tarakonai, kuriame stengiesi nepratinti prie atsinešto maisto ančių. Šiame mieste, kur esi tik mediumas, perfiltruojantis aplinkinių žmonių veiksmus ir žodžius. Tokių pačių mediumų, sprendžiančių apie tave tik iš tavo išorinių veiksmų. Tik iš paviršiaus. Gelmė, žinoma, lieka tau pačiam. Čia, prie upės, žmonės nieko negali pasakyti apie tave. Tu esi ta pati drumzlina upė ir dangus virš jos. Tačiau ir tu pats čia nieko negali pasakyti apie save, nes dažniausiai taip pat esi įpratęs spręsti apie save tik iš savo paviršiaus.

Taip ir sėdėjai, retkarčiais sunkią galvą su netvirtomis mintimis nukreipdamas kitur. Kol galop pasijutai vėl begulįs savo kambaryje. Matyt, tave pabudino nuo palangės tolyn purptelėjęs pulkas išgąsdintų balandžių. Blyški šviesa nuo lango neįlieja aiškumo į juodą kambarį... Uždegtum sau žvakes, pamąstei, bet tu jų nemėgsti. Puikiai žinai, kad ant tavo lango nenutupia pulkas balandžių, tai tik tavo išvarginta sąmonė netyčia pakirdo iš komos kambaryje su išplėštais langais.

Anksčiau būtum pajuokavęs, jog nori, kad naktis niekada nesibaigtų, ir kad dar truputėlį norėtum būt miręs. Kiek daug norų gali turėt vienas menkas žmogus, sarkastiškai pridurtum... Bet kitais vakarais užplūsdavo neapykanta nakčiai, laikui, kuris priversdavo pasilikti vienam. Kai nepasigirsdavo net įkyrūs užsakovų skambučiai, net ir tiems jau nieko nebeprisireikdavo. Vieną tokį vakarą prieš pora metų tu blaškeisi po prekybos centrą, sukdamas ir sukdamas tuos pačius ratus. Buvai išauklėtas gyventi herojiškai. Bet herojų laikai buvo pasibaigę. Pasaulyje viskas, kas neturi laimingos pabaigos, yra gražu ir šventa, kartojai sau. Mirties akimirką sapnų erdvė susimaišo su realybe, sunaikindama ją. Daiktų ribos nustoja varžyti.

Pripratęs prie vargų, nebesieki sau didelės laimės. Gal tai ir yra didžiausia tavoji blogybė. Bet juk įsivaizdavai, kad esi tas, kuris atkakliausias, kuris užtikrina būrio užnugarį, aukodamas save. Taip tikriausiai ir turi būti.

Mobilus telefonas pradėjo leisti tylius pratįsus signalus, rodydamas, kad tuoj tuoj išsikraus. Tu nekreipei į tai dėmesio, ir toliau spaudinėjai mygtuką, kol sąrašas slinkdamas žemyn ieškojo kažkokio vardo, pamiršto žmogaus, su kuriuo būtų galima šią minutę pasikalbėti. Žinojai, kad rasti nebespėsi.

***

“Kritimas. Dugnas. Tarytum staiga nutraukta arterija. Delnais stengiesi apčiuopti cementines grindis po savimi, kiekvieną iškilimą. Galvoje vienintelis troškimas – įsiminti šią skaudžią atmintį ir jos nebepamiršti. Vardan jos. Vardan visų”.

***

Pratraukus užuolaidas dangaus tolumoje matyti išsiliejusi žara. Jos jau seniai nebuvo. Tu dar sykį atsigręži pasižiūrėti į ją. Keli nakties paukščiai išsimėtę lekia kiekvienas savais keliais. Nuo šiol tu likai vienas. Ar sugebėsi paguosti pats save? Ar mokėsi priimti visa, kas tau duodama, ir nenusigręžti, nepabėgti, nepasislėpti, nenusižudyti? O gal prabusi vieną rytą ir suprasi, kad tai ne tu čia guli?.. Pasaulis kupinas žibančių spalvų ir grėsmingos tamsos, o tu per dažnai sieki viską surikiuot aplink save, sukeldamas aplinkui chaosą. Bijai prisipažinti, kad pradžiai trokšti tik truputėlio šilumos.