“Dieve, paversk mane paukšteliu, kad galėčiau pabėgti toli toli toli nuo čia, Dieve, paversk mane paukšteliu, kad galėčiau pabėgti <... >“ (“Forestas Gampas“)
o šitas miestas
vis dar skolina svetimą skėtį
mažiems upeliams nuvarvėti
tariuos kad tai
"maži mėnulio ežerai"
iš niekur
plukdo vandenis ir vakarus
kad viduje apsigyventų keistas
tas kuris kaip mantra
verčia gūžtis-klauptis-gūžtis
toli toli nuo čia
įsiremiu delnais į debesis
kad bokštų liepsnos neužgautų
o vakaras ateina ir nusineša
tada atrodo kad aplink ramu
bet mažas liūdesys
žingsniukais sukinėjasi
ir čiulba šaižią maldą šitam miestui
idant užmigtume nesapniškai
tik negaliu suprast kodėl
ir vėl nepabundu