Draugui

Mano mažas didelis drauge,
rymokim
apglėbę kelius,
kai daugiau nebeieškom jau nieko,
Ir užgriuvęs dangus nebaisus
kaip nebuvo baisus
antras sniegas,
paukščių skrydis į rudenį
ar nuo škvalo
nutrūkus
tyla.

Nes jau žinom –
viskas sugrįžta,
dusyk miršta ir vieną
tik keliasi,
kad keistai atkartotų
gyvenimą,
o iš tikro – bridimą gilyn,
kur nesidriekia kelias
sugrįžti.

Tad
rymokim
apglėbę kelius,
mažas didelės perėjos
drauge,
kol paniekintas tolių
artumas, kol atodūsiai
tildo žingsnius,
ir kol priešais
sustojęs šaulys
nesuranda
į ką nusitaikyt.