90-70

O nutinka tai paprastai,
Įsiveržia keturi vyrai, vilkų galvomis,
Vėjais supančioja kojas.
Į delną įsimeti eglę ar bruknių saujelę.
Ten, kur išeisi laiškų raidės, pakibusios rūke.
Atrodys, sukiesi cirko karuselėje,
Amerikietiškais plastmasiniais poniais.
Rodysis, kad tu čia tik laikinai,
Kad visiems malonumams reikia pabaigos.

Devyniasdešimt.
Tavo pečiai ir galva lygiuos šiuo neužaugusiu metru.
Dabar jau žinai, kad tai, ką mokėjai pečius kasdien slėgė,
Kad upės vanduo mediniuose kubiluose nepagavo išsvajotos undinės.
Kad lūpos įskilo, nes persistengė lietus kalbinti,
Tik stygos, balsais kito pasaulio apsipynusios,
Kalbėjimą lyg vaiką bokšte užrakino.

Septyniasdešimt
Pasiliko laikraščiais įdaryti batai
Ir šaukštai sidabriniai, nuo užkulnių pajuodavę.
Visada kirsdavai vakarų ir rytų laiką
Ir finišo juosta apsibintuodavai liemenį.
Gal todėl nepasilenkdavai apžiūrėti padų,
Seniai akmenėliais pavirtusių.
Dabar jie atskilo ašarų tašomi.

Vilkai sumetė eglyno ir vaško kvapą.
Jie languotais marškiniais, aptrupėjusiais pietų duona,
Tau siunčia žemių skambėjimą.
Ten šone padėta puodynė su išverktomis ašaromis,
Rankoms nubalinti, kad gėda nebūtų,
Kai trins delnų linijas.