Niekuomet nesakai-niekada,
Nes prie sutemų tenka sugrįžti-
Ląša beržo sula iš manęs pro suskilusią tošį
Ir rievėtas tas metas iš ilgesio kyla taip vangiai,
Gal tik rūksta nakties siluetai prieš rytą
Niekuomet nesakai, kad baugu, kad gana.
Varžtais veržia į smilkinio plaustą-
Nerišli ta mintis susidrumsčia nuo skausmo,
Nors išplaukti bandau- niekada nepavyko,
Žaginiuoja jusles vyturys, nes išdžiūvusios lūpos be kraujo,
Nes namai be langinių, be vaiko išdilginto žvilgsnio.
Niekuomet nepalik laukime - grįški, grįški.
Prisiglausiu prie beržo paklydusio, vienkiemio aklino,
Per sunkus šitas vakaras saulei į debesį sklęsti-
Kai įkaitina priemenę pamato tylintys akmenys -
Atrandu grįžtant aidą be atsako.
perdaug ilgas
ir geras
rasa ant sniego
norisi miego
pažaiskim
lego
Niekuomet nesakai, kad baugu, kad gana.
----labiausiai patikO
ąąąąą
taip sakant
ČČČČČ
:)Ma tik vienas klausimas pasistojo - ar jau Nemaniuka taip nusišventė, kad dabarčiaus už jį žirgas turi rašytie, idant išgelbėtų jo kaip puetos reputaciją??? Bet tas žirgas tai daug geriau turiu pasakytieparašo už Nemaniuką..ma jis labiau patinka, mėgstu kuzytes.. Joninių naktį sapnavau kaip tik tokią kuzytę kaip ant fotkės.., neleisk, kuzyte, tam nemaniukui grįžtie, tu daug geriau rašai, vat, penki:)))*