Bilietėlis

Sergu liga, kurios medicina dar nežino. Negirdėjau ir aš, kad kas nors skųstųsi panašiais simptomais kaip mano. Ir pavadinimo savo ligai dar nesugalvojau. Aišku viena – ji susijusi su šiukšlėmis. Teoriškai ją būtų galima pavadinti šiukšlių arba šiukšlynų liga, bet ji neturi nieko bendra nei su šiukšlynais nei su juose besikapstančiais šiukšlininkais. Bet tai ir ne liga, kai bjaurimasi pačiomis šiukšlėmis, įvairiausiomis atliekomis, nuotekomis ir šiukšlynais. Ši liga labiau panaši į klijus, iš kažkur savaime atsirandančius ant kūno ir priklijuojančius kokį nors negerumą.

Prieš šiukšlynus aš nenusiteikusi. Ir šiukšlės man patinka. Aš jomis visai nesibjauriu, kai jos turi savo vietą, kai yra tvarkingai surūšiuotos, supresuotos arba paprasčiausiai suverstos specialiai tam skirtuose savartynuose. Tokios man net gražios. Tapybiškos. Dažnai pasiėmusi molbertą valandų valandas praleidžiu savartyno karjeruose, tapydama spalvų ir kvapų debesis, dažnam neįsivaizduojamą pasaulį. Karjero žmonės manęs neliečia. Esu jiems nepavojinga keistuolė, visai nesidominti šiukšliarchijos radiniais.

Mano liga pasireiškia kitaip. Ji atsiranda staiga ir netikėtai, jei netyčia numetu ant žemės šiukšlelę – kokį nors popierėlį, tramvajaus bilietą ar celofano atraižėlę – ir dėl visiškai nesuprantamos priežasties  palieku  numestą. Nespėjusi nueiti net keliolikos žingsnių, pajuntu staiga užklupusią negalią. Dažniausiai pamirštu net kur ėjusi, klaidžioju po miestą, kol galiausiai surandu namus.  Man visai neatrodo, kad atsikračiau nebereikaligo daikto, tai yra šiukšlės, arba kad numečiau nuo savęs kažką, kas  trukdo mano vidinei laisvei. Ne.

Atvirkščiai – mane apima jausmas, kad prie manęs kažkas prikibo, prilipo, tarsi klijais prisiklijavo. Visa savo oda jaučiu kaip  kažkoks gniuždantis  negerumas, pykinantis, netoleruotinas liūdesys, panašus į priekaištą lengviems žingsniams, šypsenai, gerai nuotaikai, priekaištą būviui, egzistencijai, įsiskverbia į mane ir atima gebėjimą bendrauti, rūpintis savimi ir artimais žmonėmis, trukdo keliauti, tapyti, pirkti teptukus, valgyti, melstis ir džiaugtis gyvenimu.

Man pasidaro nebemalonu net maudytis. Nemalonu skalbtis. Galiu nebesišukuoti, nebedažyti antakių, neberausvinti skruostų, neplauti dantų, lėkščių, klozeto. Nekenčiu švarios patalynės, švarių kambarių, indų. Kvepalais, losjonais ir visokiais šampūnais aš tuomet bjauriuosi. Iš tikro bjauriuosi absoliučiai viskuo. Bjaurėjimasis pereina į kūną ir ant mano nugaros užauga didelė raudona votis, o jos pačioje viršūnėlėje skaudžiai niežtintis karamelinis geluonis sukelia nemigą, nes tuomet negaliu kitaip gulėti, kaip tik ant pilvo. O aš išsimiegu visaip, tik ne ant pilvo.

Kai paskutinį kartą man iš kišenės iškrito birželio 24 dienos tramvajaus bilietėlis Nr. 009561 – o jis įtariu iškrito, kai ėjau per parką arba per mokyklos stadioną, – aš nutariau nelaukti, kol votis išdygs ant nugaros arba ant užpakalio. Jau kitą dieną nutariau surasti savo bilietėlį ir įsidėti jį atgal į kišenę. Pamaniau, kai tik bilietėlis atsidurs kišenėje, atsikratysiu prisiklijavimo jausmo ir žaibiškai pasveiksiu, kaip ir susirgau. Kada nors vėliau galėsiu bilietėlį išmesti į šiukšlių dėžę, ir man negrės jokia votis.

Per parką ėjau lėtai, darydama zigzagus nuo vieno kelkraščio prie kito. Į regos plotą įtraukiau ir kelių metrų ruožą už kelkraščio, jei kartais vėjas mano bilietėlį būtų nuo tako nupūtęs. Lanksčiausi šimtus kartų  kilnodama panašius į bilietą popierėlius. Didesnių nei tramvajaus bilietas daiktų – plastmasinių butelių, čipsų, saldainių, sausainių, batonų, dešrelių pakuočių, cigarečių pakelių, polietileno maišelių, švirkštų, bintų ir kitų buities atliekų – neliečiau. Mačiau, kad tai ne bilietėlis.

Lygiai taip pat kruopščiai ieškojau ir mokyklos stadione. Ten šiukšlių buvo kur kas mažiau. Tuo pačiu keliu grįždama atgal, dar kartą iškračiau parko taką ir jo kelkraščius. Iš viso radau 47 tramvajaus bilietėlius, bet manojo nebuvo. Dar kartą patikrinau 121 autobusų ir troleibusų bilietą vildamasi, kad pirmąjį kartą būsiu ką nors praleidusi. Deja, nė vieno jų numeris ir važiavomo data neatitiko mano ieškomo.

Jaučiau, kaip pradeda niežtėti nugarą ir visą kūną. Bijojau klijų jausmo. Bijojau voties ir  nemigos. Bijojau visko.

– Tai ne psichikos sutrikimas! – ištariau vos įžengusi į gydytojo kabinetą. – Ir ne kūno, – skubiai pridūriau.

– O kas? –  nuo stalo pakėlė akis nustebusi gydytoja.

Mačiau –  klijų ligos neatpažins.