Meilės turgus

liekna
rudenio derliumi pakvipus
juokas virpina orą
auksinių lašų lietus
ant marmurinės išminčiaus plikės
krištolinio rutulio sudužimas
žiežirbomis
žaltvykslėmis
baltas rūbas
rugpjūčio gegužinėje
liepose
kaip katinai
Amūrai sutūpę
oras geiduliais suteptas

ar atkreips dėmesį
ar pamatys
ką tie vyrai supranta

viskas prieš akis
formos
judesiai
akys
švyturiai į uostą
kvietimas šokiui
tik priartėki
dairosi kaip avinai
prieš aukojimą

ką tie vyrai supranta

pagaliau užlipo
ne ant strėlės
ant ieties
su juoko porcijos samčiu
į kaktą
krykštauja šakose Amūrai
lyg vaikai spindintį niekutį radę

ką tie vyrai supranta