už dėdę petrą

Dėdė Petras prisiminė  klasiokę Vidą nuostabią tarsi prieškario gražuolę iš senelės nuotraukų albumo, trumpom lūpytėm, smulkių veido bruožų. Ji atrodė tokia kaulėta, kad nejučiom pagalvodavai, kad ji turi daugiau kaulų nei visi kiti. Įsivaizduokit jos ilgas rankas, griežtus, kibius pirštus, permatomą, tarsi ji ruoštusi mirti, balta odą, net lūpose jautėsi lavono prieskonis. Jos nuotaikingai besigarbanojantys plaukai spindėjo gyvybe, pašnekovui į sielą skverbėsi smulkių marmurinių dantukų šypsena. Dėdei Petrui norėjosi  įgnybti į storą kūno spalvos kojinę.. ją nuauti.. balta oda mirtinai kaitino.. tai buvo laikai, kada dėl kojos baltumo galima buvo pažvelgti mirčiai į akis.. Kaip ji mokėsi? Mokėsi gerai, bet elgėsi vėjavaikiškai. Buvo nedrąsi,... Ji anksti ištekėjo.. greitai išsiskyrė ir išvažiavo į Kėdainius gyventi.. Dėdė Petras ją prisimindavo, kada galvodavo apie mirtį.. Ji buvo tarsi mirties angelas. Paskutiniame klasės susitikime ji buvo nervingai linksma, ėjo prie kiekvieno ir sakė: aš tave mylėjau.. o tu? Paskui šnabždėjo: einam kur nors į tamsą.. aš noriu tavęs... Gal ji beprotiškai skubėjo gyventi... Gal ji jau atsidavė mirčiai? Neprisiminė dėdė Petras ar kas nors jai “pasirašė” gal “ pasirašė” tik mirtis?. Visi buvo su kostiumais taip kad “ varyti ant stačių” buvo gašlu, ir pavojinga.. Visi buvo su žmonomis su draugėmis.. prisiminimais negyveno.. o gal niekas jos nemylėjo? . gal  mirties alsavimas sveikiems – vedusiems varė vėžį. Moters trapumas jis toks bauginantis ir toks siurbiantis į save, tarsi čiuožianti tavo oda ištroškusi kraujo britva. Velniop tuos angelus... jie tik primena, kad reikia eiti į darbą.
Ko dar dėdė Petras nenorėjo prisiminti? Nenorėjo prisiminti kaip mylėjo Vitaliją, tokią papingą keturiolikmetę, kurią užlaužė prieš pat naujus metus, jos kambaryje už spintos. O už lango Šiauliuose driekėsi Pergalės aikštė, šimtinėmis lempomis nukabinėta eglutė, po šakom stovėjo naujų metų senis su meškavinos veidu ir riebiais spindinčiais kaliošais. Dar niekas nedaužė snukių ir sniegas nebuvo susimaišęs kraujuose ir nesimatė sudraskytų pigių boloninių lietpalčių.
Po visko su Vitalija dėdė Petras gulėjo galvą įrėmės į spintą ir  žiūrėjo į spindintį langą. Taip nauja buvo kūne ir širdyje. Norėjosi atsirasti Paryžiuje ir išsitraukus straublį varyti ant tik ką nušluoto grindinio, girdėti kaip čiurkšlė skalambija ir taškosi.  Nenorėjo prisiminti to gundančio kvapo, jos prakaituotų pažastų ir sudrėkusios gegužinukės (ot, tai blet, žodis). Nenorėjo galvoti, kad jis buvo taip susižavėjęs jos valdingu charakteriu, jos rudom išsigandusiom akim.. Načas.. prisiminė jos pravardę dėdė Petras, nors labai nenorėjo prisiminti. Načas nubėgo į vonią, nes nenorėjo pastoti.