Melavai

Tu man sakei, kad tau esu pasaulis,
Kad be manęs, gyventi negali.
Kodėl reikėjo tiek apgaulės,
Kodėl sakei, kad tu mane myli?

Tu paėmei į delną mano ranką,
Suspaudei būdamas šalia.
Tačiau staiga, tartum patranka
Iš tavo lūpų išgirdau, esi ne ta.

Tu pasakei bejausmį žodį,
Taip abejingai, be liūdesio veide,
Galėjau viską, tau aš atiduoti,
Bet apgavai mane, likau viena.

Aš visiem galėjau pasakyti,
Kad myli tu, ir aš taip pat myliu,
Bet nereikėjo man manyti,
Kad tau sarbi gyvenime esu.

Norėčiau aš į ranką imti ginklą,
Šaltai kaip tu paimt rankas,
Įsukt gyvenimą į tankų tinklą,
Ir jį paleisti į vandenų gelmes.

Tu atėjai kai brėško rytas,
Kai saulė buvo dar jauna,
Ir išėjai, kai aušo kitas,
Kai tau tapau aš svetima.

Aš negaliu tikėti tavo žodžiais,
Nes keičias jie, su kiekviena diena.
Aš rinksiu akmenis širdelėj godžiai,
Ir mesiu juos aš į tave.