Jie...ne jos

Paskendę žvaigždės tylumoj kalbėjos,
Kad žemėj trūksta gėrio, šilumos,
Taip tyliai žuvys vandeny kuždėjos
Net jom pritrūko nuoširdžios kalbos...

Visi kaskartą man suglumus sako,
Kad man gyventi nuostabu,
Bet jiem iškęsti juk tikrai neteko,
Ką reiškia, kai negali suklysti tu...

Esi tarytum laimės paukštis,
Paukštelis gyvas... be sparnų,
Negąsdina tavęs aukščiausias aukštis,
Tačiau ant žemės laukia daug bėdų.

Kai tu pravirksti ir niekas to nemato,
Tiktai priglaudžia širdis, viena-kita,
Kai vidury, geriausių draugių rato,
Jautiesi tartum džiaugsmas svetima.

Taip, draugės, ne draugai išduoda,
Nors jie mane pažįsta neilgai,
Tik jie suteikia man paguodą,
Kai aš jaučiuos labai blogai.

Jie padeda nusišypsoti verkiant,
Pradžiugina kai saulė nemiela.
Aš negaliu gyventi smerkiant
Drauges... jei joms aš svetima.

Yra tik vienas lašas tarp liepsnų,
Lašelis- mano draugės akys,
Tik jos, man kaip būrys draugų,
Kurios mane laiminga būti mokys.