mano lyriniai „aš“, pirma dalis

Taip, aš vairuoju troleibusą. Anksčiau šveisdavau šlapimo ir išmatų dėmes nuo savivaldybės fasado- o dabar va, sėdžiu ir vairuoju troleibusą. Viskas dėl to kad gyvenime kelią alkūnėm skinuosi, man kliūtys neegzistuoja.
Darbas man patinka, visa ta ramybė iš ryto, kurią palengva keičia žmonių šurmulys piko metu... Tas nejuntamas bežodis bendravimas, magiškas ryšys tarp vairuotojo ir keleivių, ta atsakomybė... Moka man neblogai, aš tikrai patenkintas savo uždarbiu, netgi turiu galimybę „pasidaryti“ pinigų papildomai- baigęs darbą troleibuse prisirenku senų talonėlių, nuvalau juos nuo gleivių, išdžiovinu ir parduodu kitą dieną. Vis pinigėlis. Be abejo, toks darbas reikalauja aukų, - manoji, tai asmeninis gyvenimas. Aš neturiu asmeninio gyvenimo. Gyvenu vienas vieno kambario bute. Turiu vieną viengulę lovą, vieną kėdę, vieną stalą ir televizorių. Dar yra langas, bet pro jį stengiuosi nežiūrėti. Pramogos mano taipogi kuklios- per laisvas dienas prisiperku narkotikų, ir užtraukęs užuolaidas žiūriu kaip plečiasi dėmė ant sienos.
O po to vėl į darbą. Atsisėdu pusę penkių ryte į savo krėslą, ir suku vairą penkiolika valandų per parą, keturias dirbu- keturios laisvos. Nė dienos be šypsenos. Aš negaliu nesijuokti, kai matau kaip greitai bėga laikas. Tik atsisėdu, atsistoju- ir jau dienos kaip nebuvę.
Aišku kartais būna sunkių dienų, sunkių dienų netgi man... Labiausiai nepatinka kai darbo metu pamirštu savo maršrutą, pasiklystu. Ankščiau taip būdavo gana dažnai, dabar kai pradėjau viską rašytis ant lapuko tokie atvejai pasitaiko vis rečiau. Kartais aš išviso užmirštu kas aš. Nepamenu kiek man metų, kur gyvenu ir ar gyvenu išvis. Būtent tada padeda man lapeliai, kuriuose surašyta viskas ir galiu tęsti savo veiklą. Aš niekados neprisimenu ką veikiau praeitais metais, nepamenu nieko iš savo vaikystės, pase parašyta 1986, bet nesu dėl to tikras. Kiekvieni metai tokie patys, niekas niekada nesikeičia. Pas mane niekas niekada nesikeičia. Niekada.
Kartais bendradarbiai manęs paklausia: „ Walentinai, ar tu kada mylėjai moterį? “, tada aš paklausiu: „kuria prasme „mylėjau“? “. Nesuprantu ką jie nori tuo pasakyti. Tikriausiai ne. Buvo be abejonės tuščiai praleisto laiko, pasisėdėjimų kavinėse ir visokių banalybių. Bet po keletos paskutinių kartų kai gilintis nebuvo kur, pastebėjau kad dėmė ant sienos įdomiau. Tiesiog grįžtu po darbo namo, užtraukiu užuolaidas ir žiūriu kaip palengva ji pradeda suktis. Po to sapnuoju. Aš visada sapnuoju tą patį, arba kad kraunu spalvingas dėžes  vieną ant kitos, ir man labai sunku, aš jas vis kraunu ir kraunu ir vis sunkiau ir sunkiau darosi. Tada atsibundu labai pavargęs. Arba sapnuoju kad viskas gerai, tiesiog viskas gerai... Nemėgstu sapnų, jie niekada nebūna tokie įdomūs kaip tikrovė. Niekada