Tas kalbėjimas į tuščią
riešuto kevalą,
kai krinta ant sniego
amalo uogos,
o vakarais
senų topolių šakose
vėjas rapsodiją groja.
Tas kalbėjimas žiūrint,
kaip tolsta gauruotų palšmargių
debesų kaimenės
ir properšose it voverės
šoka spinduliai.
Tas kalbėjimas, kai
pavasarėjančios moterys
išdidžiai žengia pro
išdžiaustytų skalbinių kulisas
ir ištirpsta migloje.
Dink-dink... nuo stogo varvekliai...
dink-dink.