Nebetikiu!

Žinai, nebetikiu dangaus aukštybėm,
Nebetikiu, kad vaiko juokas tikras, nuoširdus...
Nebeskaičiuoju tu žvaigždžių iš oro,
Per juodas slenkstis kabo vis ore.

Labai ilgiuosi skrydžio mūsų,
Kai kritom tam, kad vėl pakilt aukštai!
Ir spjaunu į gyvenimo fortūną,
Nes ją seniai jau praradau...

Žinai, ir aukso grynumu aš abejoju,
Kada nebežinai ar imt, ar duot...
Lyg mažas vaikas naktimis sapnuoju
Tik tam, kad naują dieną sulaikyt, iškęst!

Neverta būti laimės savo kalviu,
Jei neturi nereikia būt vertu.
Ir dar gi tyloje žodžius kartoju:
Nebėk nuo skausmo- jis tave visvien užklups.