Tada kai...

Kai vakare žuvėdros skrenda,
Į krantą, per jūras neramias,
Tada, į žemę žvaigždės krenta,
Ištirpdo vėjus ir audras.

Kai mažas lašas užgesina ugnį,
Kurią užkūrė saulė tamsoje,
Tada, gili, plati bedugnė,
Suranda pradžią kalnuose.

Kada išnykę žodžiai kalba,
Nutilę akys vėl prabyla,
Tu supranti tų žodžių svarbą,
Kuri užgniaužus laikė tylą.

Kai išblaškyti vėjo lapai,
Suranda žemėj savo vietą,
Kai šildo saulės spinduliai,
Kai vieversėliai rytą gieda.

Kai gera taip gyvent po saule,
Kai vadinies visų draugu,
Nebetiki, kai tu apgaule,
Kada sakai „laimingai gyvenu“

Tada džiaugies lietaus lašais,
Ir pasakų dangum spalvotu,
Tada, gyventi su draugais
Taip gera...
Ir skausmas tapo išgalvotu.