Monumentalūs pašnekesiai nubudus. (Pohipnozinis)

Vos išmokęs perskaityti delno linijas
Atradau įdomiausias pasaulio vietas kuriose užaugęs galėsiu numirti
Šypsotis vis plačiau ir plačiau
Pieninius dantis pasėjęs metalinėj laikrodžių žemėj
Kur rodyklės sukosi plėšė dantenų plokštes
Ir vis kapt kapt
Supratau kad laikas eina
Kad jo nereikia prisukti kaip mechaninio pianino
Jis neturi klausos nei balso yra prastas šokėjas

Ilgai į jį žiūrėjau
Taip ilgai
Kol išmokau pajudinti daiktus
Ėmiau jausti savo kojas rankas pirštus įmerktus
Į sielą į seniai surūgusį krūties pieną
Varčiau dienas kalendoriaus
Lapelius
Plėšiau tapetus
Ir už jų suradau žiemą

Tada pirmą kartą beveik tuščiu traukiniu
Mane išvežė prie jūros
-
Ji nejudėjo net nekvėpavo
Nepalietė išmestų dėžių kvepiančių bananais
Jei nereikėjo nei muilo nei rankšluosčių
Tokios šaltos ir didelės plaštakos
-
Išsigandau
Vėliau pasidarė taip šlapia
Iš baimės ėmiau čiupinėti raides ir jausmus
Kurie buvo tvarkingai užkasti chromosomų dėžutėse
Kaspinėliais aprištose dovanų dėžutėse plūduriavo
Venose
Kaip po audros

Ir taip raidė po raidės išvyniojau atplėšiau

Vos išmokęs perskaityti tai ką pats
Parašiau
Ėmiau laikyti save poetu
Bandžiau išsiųsti kam nors savo eilėraščius
Bet kam
-
Ilgai varčiau rankose seną pašto ženkliuką ir nieko
Vėliau pažiūrėjau gilyn
Ten buvo pilotai
Pilotai ilgų ir šviesių signalinių raketų
Vaikiškomis rankomis ugnies kreida dangumi piešiantys
Žmones susikibusius už rankų
Piešiantys išnykusius paukščius

Ir šviesos ilgai kybojusios danguje blėsto
Tada atplyšęs garso aidas oranžiniais atspindžiais
Krito į žemę
Ir baltosios meškos išlindusios iš milžiniškų sniego korių
Iš amžino miego
Vijosi susapnuotas šiaurės pašvaistes

Išmokau matyti tai ką mato baltosios meškos
Akys buvo drėgnos šiltos ir gilios
Jos nebesuprato mano eilėraščių
Traukinių ir lėktuvų
Pamiršau tą jausmą kai pirmą kartą
Maudžiausi jūroj
Šlapias ir šaltas glaudes pirštus prikištus
Prie konservų dėžutės briaunos
Arbatos skonį
Aguonos grūdelius tarp dantų

Dienomis matydavau tik tirpstančias balčiausias sienas
Stogų varveklius ir tamsų vandenį virš galvos
O vakarais kai sniego garai
Tvarkingai suskrisdavo į kūną
Ateidavo
Vyras su veltiniais
Kulnais mindantis sniegą
Taip kad po to neliktų pėdų

Akyse tvenkėsi ašaros
Jis prieidavo ir atsiprašydavo
Ištraukęs strėlę laižė žaizdą
Ir apkabindavo taip stipriai

Kaip per paskutinę medžioklę.