Acetoniniai grybai (5). Giedrės idėja

Ankstesni skyriai: 001, 002, 003, 004, ...

Visu smarkumu sukdamas skaitliuką, į vonią tekėjo „Vilniaus vandenų“ produktas. Giedrė spoksojo į virš kriauklės kabantį veidrodį ir iš ant pečių krintančių rausvų plaukų pešiojo pažinties su grybo viduriais liekanas. Vandeniui pasiekus vaterliniją, ji užsuko čiaupą ir dar kartą veidrodyje apžiūrėjo savo mielą, kur-ne-kur strazdanotą veidelį. Galiausiai mergina nepasitikėdama svečiais užrakino duris, nusimetė grybais atsiduodančius drabužius ir paniro į miniatiūrinę Žaliųjų ežerų versiją. Šis palyginimas jai šovė į galvą dėl žalių, mėtų kvapo, vandenį dažančių miltelių, linksmai plūduriuojančios plastmasinės anties bei juodos, apvalios, padangą primenančios kempinės.

Tokiomis retomis ramybės akimirkomis, gulėdama vonioje, lovoje ar grybų paunksmėje, Giedrė mėgo mąstyti apie gyvenimo prasmę ir pati su savimi filosofuoti intelektualiomis temomis. O dar labiau ji mėgo šias filosofijas pasakoti savo draugams ir pažįstamiems. Ji beveik niekada nepralaimėdavo ginčų ar debatų, kad ir kokį menką supratimą apie savo ginamą dalyką turėdavo. Neretai jos pašnekovai po tokių ginčų visiškai prarasdavo pasitikėjimą savo jėgomis ir balso stygomis. Nepalūždavo tik stipresnio mentaliteto oponentai, tačiau šie visada primindavo, kad jeigu Giedrė būtų gimusi vyru, jie seniausiai būtų ją palikę be dantų. O dantų jai reikėjo valgant kulinarinius šedevrus, pagamintus iš pačios užaugintų kepurėtųjų. Šis polinkis į mikofiliją atsirado dar kūdikystėje, mat tėvai ją rado ne kopūstuose, kur paprastai randami visi vaikai, o grybuose. Štai kodėl ji mėgo laipioti po grybo formos metalines konstrukcijas kieme, apsipirkinėti „Pigiau grybo“ prekybos centruose bei žiūrėti atominių sprogimų vaizdo įrašus. Mokykloje, dėl pamokų įvairovės, Giedrei sekėsi prastai, užtat biologijos studijas universitete ji baigė su pagyrimu ir už gautas stipendijas nusipirko šią grybų milžinų plantaciją. Vėliau per pažįstamus įsidarbino „Kalagrybiškių“ užeigoje ir dėl savo neeilinių gabumų greitai tapo gera direktoriaus drauge.

Štai ir dabar jie stovėjo su Ensu šalia užeigos galinių durų ir rūkė mėtines cigaretes. Baigęs rūkyti direktorius numetė nuorūką ant šaligatvio, nors vos už dešimties metrų pūpsojo šiukšlių dėžė, ir įėjo į vidų. Giedrei niekada nepatiko toks lietuvių būdo bruožas, jog šiukšles galima mesti visur ir visada. Atsargiai pakėlusi nuorūką, jau buvo benešanti ją šiukšlių dėžės link, kai staiga nešamas daikčiukas užsiliepsnojo. Ugnis greitai persimetė ant merginos drabužių ir plaukų, tačiau jokio karščio nesijautė. Atvirkščiai, ugnis buvo šalta ir šlapia...

Giedrė pabudo. Ji vis dar tebemirko vonioje, o ant sienos kabantis vandeniui atsparus laikrodis rodė pusę šešių ryto.

- Po velnių, – lietuviškai nusikeikė mergina, nes negalėjo pakęsti barbarizmais ir skoliniais dvelkiančių keiksmų.

Pagriebusi rankšluostį Giedrė paskubomis apsišluostė ir nusisausino. Po keletos minučių apsivilkusi chalatą ji išlindo iš vonios kambario ir nuskubėjo į virtuvę. Mikologę jau krėtė šiurpas, pagalvojus, ką atėjūnai galėjo ten per naktį pridaryti. Laimei, viskas buvo ramu. Šeimininkė svečius rado sėdinčius, tiksliau miegančius prie stalo.

- Pabudome ir kelkimės!

Po šios radijo džinglo imitacijos mergina atsidarė spintelę ir ėmė ruošti rytinę kavą. Pastarosios kvapas ir prižadino knarkiančius miegalius. Po puodelio kavos, sumuštinio ir dar keletos neaiškių užkandžių kalba pasisuko Šešėliaus paveldėtos knygos link. Giedrė atsargiai ją vartė ir įdėmiai šifravo senovines raides.

- Negaliu patikėti, kad jūs gavote šią knygą, - merginos balsas drebėjo iš susijaudinimo, - o aš maniau, jog visi egzemplioriai buvo sudeginti drauge su virėjais per inkviziciją.

- Visgi kažkam popierius pasirodė vertingesnis už auksą, - nusprendė Šešėlius, - nors popierius ir nežiba pelenuose.

- Na, o šiaip, - nerimo Ensas, - ar yra ten kas nors gero? Ko nors, kas mums uždirbtų tūkstančius?

Giedrė atvertė kažkokį išblukusį puslapį knygos viduryje, bakstelėjo pirštu į lotyniškai keverzotą ingredientų sąrašą ir tarė:

- Štai, va šitas receptas mums uždirbtų ne tik tūkstančius, bet ir milijonus. Jei pradėčiau pagal jį gaminti patiekalus, dėl jų visi lankytojai išsikraustytų iš proto.

- Nuo tavo patiekalų ir taip visi išprotėja, - pastebėjo direktorius.

- Šiais šaldytų pusfabrikačių ir dažikliais skiestų gėrimų laikais sveiko maisto tiesiog nebūna. Lygiai taip pat, kaip ir sveiko proto. Todėl patikėkite, šitas receptas bus tikra bomba.

- Tikiuosi, ne atominė.

- Čia tik metafora.

- Neabejoju.

- Beje, - Giedrė klastingai primerkė akis, - kaip bus su mano dalimi? Kiek procentų nubyrės į mano kišenę?

- Na, tikriausiai vienas kitas...

- Grybas, - užbaigė Enso mintį magas.

- Tiks ir grybas, - ironiškai šyptelėjo mergina, - jei tik turės pakankamai karatų ir gražiai žibės.

- Tai tada tvarkelė, - pašoko trindamas rankom direktorius, - grįžkime į užeigą ir įrašykime naująjį patiekalą į valgiaraštį. Tuoj paskambinsiu į reklamos agentūrą, tegu nusamdo kokį Kęstą ir Vytą naujam reklaminiam klipui. Jau įsivaizduoju, kaip Lietuvoje dygsta mano nuosavas restoranų tinklas. Visai kaip grybai po lietaus...

- Nenorėčiau žlugdyti jūsų gauruotų ir savanaudiškų vilčių, - pertraukė direktoriaus monologą Giedrė, - tačiau yra šiokių tokių keblumų.

- Kaip visada, - nusišaipė Šešėlius.

- Tikiuosi nieko rimto? - Išsigando Ensas, klausiamai žvelgdamas į savo darbuotoją.

- Esmė tame, kad šiam patiekalui paruošti reikia keleto labai retų grybų. Ir sakydama „retų“, turiu omenyje labai retų. Tokie grybai Lietuvoje neauga ir jų sporų nėra mikologų krautuvėlių prekių sąrašuose.

Po šių Giedrės žodžių Ensas garsiai atsiduso, tuo išreikšdamas savo nusivylimą, tačiau mergina pridūrė:

- Turiu ir gerų naujienų. Knygos gale yra surašyta, kur kokį grybą galima rasti. Štai kad ir pirmasis mūsų taikinys – Fungus Ramesis. Auga tik vienoje ramiojo vandenyno saloje. Kitas...

- Ir tai tu vadini geromis naujienomis? – nutraukė Giedrę Ensas, - aš neturiu pinigų susimokėti baudoms už vairavimą išgėrus ar pavalgydinti savo katiną, o dabar paaiškėja, kad teks samdytis laivą ir plaukti kažkur į kitą Žemės rutulio pusę.

Draugai susimąstė. Apie tokį neeilinį grybavimą po visą pasaulį jie nebuvo pagalvoję, todėl dabar svarstė, kurią laivų statyklą naktį palikti be vieno iš gaminių.

- Nepatinka man tokios idėjos, - pyko „Kalagrybiškių“ direktorius, - per daug rizikinga. Jau geriau sėsiu ant sunkiojo Šešėliaus akmens ir nuskrisiu ten kur reikia.

- Nemanau, kad tau tai pavyktų. Neužteks akmens galių bei kietojo kuro tokiam ilgam skrydžiui, - paaiškino magas ir čia pat pasiūlė, - o gal užstatom tavo užeigą?

- Nesulauksi. Greičiau jau užstatysiu tavo kompiuterį ar tave patį...

- Vyrai, užteks ginčytis, - nutraukė bepradedančius smarkauti kolegas Giedrė, - aš kaip tik prisiminiau vieną žmogų, kuris galėtų mums padėti. Kad ir kaip stipriai jo nekęsčiau.

- Kas jis toks? – susidomėjo Ensas, - Uspackichas? Kazickas? Koks nors kitas milijonierius?

- Nevisai. Jis mano buvęs vaikinas.

- Ir?

- Ir turi transporto priemonę, kuri mums puikiai tiks nusigauti į tą Ramiojo vandenyno salą.

- Tikiuosi, ne guminę valtį ar plaustą iš plastmasinių butelių?

- Pamatysit, - paslaptingai mirktelėjo Giedrė ir nuėjo į kitą kambarį persirengti.