Acetoniniai grybai (4). Svečiuose

Ankstesni skyriai: 001, 002, 003, ...

Du draugai stovėjo siaurame lifte, kuris lėtai kilo į tryliktąjį Šeškinės rajone stūksančio daugiabučio aukštą. Ensas su kreiva šypsena skaitinėjo įvairius vandalų, mažamečių plunksnos genijų bei nemirusių pankų paliktus užrašus ant lifto sienų, o Šešėlius, žvelgdamas į apkramsnotų mygtukų skydelį, svarstė, ar tikrai nuspaudė skaičių „trylika“.

- O žinai, - studentas atsisuko į bendrakeleivį, - juk Amerikoje kai kuriuose namuose nėra tryliktojo aukšto.

- Prietaringi bjaurybės, - nusispjovė tris kartus per kairįjį petį pašnekovas ir rodydamas į keverzonę, siūlančią kažkam atlikti gamtinius reikalus, pridūrė, - pas juos draudžiami ir panašūs užrašai. Neduok tu Dieve, dar ims ir perskaitys. Juk tada ir pasielgs taip, kaip prašo tokia instrukcija.

Liftas sudrebėjo ir atsidarius durims kolegos įvirto į tryliktojo aukšto laiptinės aikštelę. Priėjęs prie artimiausių durų, už kurių kaip paaiškėjo ir gyveno Giedrė, Ensas nuspaudė skambutį. Buto viduje vietoje įprasto metalinio žvangėjimo pasigirdo elektroninė, niekam nežinoma, „Kelyje į žvaigždes“ dar neskambėjusi muzikėlė. Nulis reakcijos. Praėjus keletai minučių, mygtukas buvo nuspaustas antrą kartą, ir Šešėlius ėmė niūniuoti vėl pasigirdusį, greitai įsimenamą natų kratinį. Tačiau nuo to durys neatsidarė.

- Gal ji išvyko į kokią Antaliją ar Egiptą atostogų? – nusivylęs uždavė retorinį klausimą studentas.

- Egiptą? Su tokiu atlyginimu? – Giedrės darbdavys neišlaikė ir garsiai nusikvatojo, bet susipratęs, jog yra nemandagu kalbėti apie teisėtai gaunamų pajamų kiekį, nusiramino ir paspaudė skambučio mygtuką trečią sykį.

Šį kartą kvailos melodijos fone iš buto vidaus ataidėjo tylus mykimas. Pastarasis nebuvo panašus į pieno gaminius pardavinėjančių galvijų skleidžiamą garsą ir labiau priminė pilvakalbyste užsiimančių aktorių murmesius.

- Aha, vis dėl to viduje kažkas yra, - nudžiugo Ensas.

- Bet prie durų taip niekas ir neateina, - pastebėjo kolega.

- Teks versti duris.

- Ar pablūdai? Juk kaimynus prižadinsim.

- Neesmė tie kaimynai, kai panosėje vyksta nusikaltimas, - numojo ranka verslininkas.

- Koks dar nusikaltimas? – Supyko Šešėlius, - Vienintelis nusikaltimas, kurį aš matau, yra neteisėtas mūsų brovimasis į privačias valdas.

- O jeigu Giedrė pavojuje? – nenorėjo pasiduoti Ensas, - jeigu dabar ją kankina plėšikai ir bando išgauti paslaptį, kuriose pėdkelnėse ji laiko pinigus? Nežinau kaip tau, bet man tas garsas priminė žmogų, kuriam būtų užklijuota burna. Manau neverta gaišti laiko.

- Tiek to, - nusileido Šešėlius, - ir ką siūlai?

- Pats žinai ką.

- Tik ne...

- Būtent.

- Bet...

- Klausyk! – išgaravusi kantrybė nuklojo rasos lašeliais Enso akinius, - tau ką, taip sunku ištarti tą žodžių junginį?

- Na, nesunku.

- Tai ko stabdai?

Šešėlius atsikosėjo ir, kad girdėtų visi prie durų akučių susibūrę smalsuoliai, riktelėjo:

- Sunkusis akmuo! 90 laipsnių kampu!

Sulig šiais žodžiais tiesiog iš kažkokios juodosios skylės išlėkė gal pusmetrio skersmens riedulys ir su kurtinančiu trenksmu išvertė velniop Giedrės buto duris. Jei kas ir stebėjo naktinius svečius pro durų akutes (o tokių tikrai buvo), nuo šių vaizdų griuvo pasliki ir ėmė kurti anekdotus apie iš armijos grįžusį pagranduką.

Pirmasis į vidų puolė Ensas, tačiau turint omenyje tamsą, aprasojusius akinius bei ant praėjimo gulintį nemenką puntuką, žengęs keletą žingsnių pargriuvo, vos neišsisukdamas savo ilgų kojų. Laimei, kad tik vos, nes istorijai būtų kiek pakenkęs toks netikėtas siužeto vingis, kaip kad ligoninėje gulintis pagrindinis herojus, visą mėnesį bandantis atsukti kojas į savo vietas. Sekantis įėjo Šešėlius ir ramiai nuspaudė tradicinėje vietoje paslėptą apšvietimo jungiklį. Ensui grįžus į vertikalią padėtį, abu bičiuliai apsižvalgė, tačiau nieko stulbinančio neišvydo. Prieškambaris ir Afrikoje prieškambaris. Užtat atvėrę duris į kambarį, vietoje įprastos rusiškos pereinamojo tipo svetainės, jie išvydo iš klumpių verčiantį reginį. Lyg būtų atsivėrusios ne paprastos kambario durys, o koks langas į gamtą Seimo pirmininko vasaros kotedže. Plačiuose mediniuose vazonuose visame kambaryje augo įvairiausi grybai, pradedant baravykiniais ir baigiant gleiviabudinių šeimos atstovais. Galite sakyti, nieko čia keisto nėra. Įprastas mikologo būstas ir tiek. Tačiau ar įmanoma įprastu vaizdu pavadinti milžiniškų, lubas siekiančių grybukų giraitę! Vien koteliai buvo tokio pločio, jog Brazilijos lietmiškių anakonda galėjo drąsiai atlikti parazitinio kirminėlio vaidmenį.

- Nė špygos sau! - iš nejučia atvėpusios Šešėliaus burnos išsiveržė nuostabos šūksnis.

- Auginti grybus milžinus yra daug ekonomiškiau, nei daugybę įprasto dydžio, - paaiškino Ensas ir atsisukęs į miškelį šūktelėjo, - Giedre, kur tu!?

Stojo kapų tyla, tik girdėjosi, kaip vamzdeliais į vazonus keliauja acetoninės trąšos.

- Gied... - buvo bepradedąs antrąjį orientacinį šūksnį direktorius, kai iš netoliese augančio simbiozės stebuklo ataidėjo tylus balsas:

- Aš čia. Ar kas nors mane girdi?

Draugams piestu šoktelėjo plaukai, išgirdus stebuklingai prabilusį grybą. Kas Kūčių naktį ar tiesiog po gero baliaus yra girdėjęs kalbant gyvūnus, tas turbūt supranta, kokia pagarbi baimė užplūdo atėjūnų kelnes. Visgi smalsumas paėmė viršų, ir jie pamažu prisiartino prie kone didžiausio kambaryje augusio grybo. Ant rausvos kepurėlės, lyg kokios akys, dvi baltos apvalkalo liekanos paraleliškai judėjo ir sekė kiekvieną draugų judesį. Skersai kotelį einantys bedančiai nasrai rodė, jog šis grybas tikrai nepasitenkina vien tik mineralinėmis medžiagomis.

- Sveiki, pone grybe, - pasisveikino Šešėlius, matydamas šį, kaip jam atrodė, protingą, nežemiškos kilmės sutvėrimą, - gal malonėtumėte atskleisti panelės Giedrės buvimo vietą?

- Manai, jis supranta? – prisidėjęs ranką prie burnos sušnibždėjo kolegai į ausį Ensas.

- Idiotai! Rado, mat, kalbantį grybą! – pasigirdo moteriškas balsas iš nejudrių grybo lupų, - Aš viduje. Mane šitas nelemtas hibridas prarijo.

Draugai tik susižvalgė ir čia pat puolė ridentis ant grindų ir kvatoti.

- Nieko čia juokingo, - toliau kalbėjo grybas, tiksliau tai, kas buvo jo viduje, - aš jau dvi dienas laukiu, kol kas nors ateis ir ištrauks mane iš čia.

- Gerai jau, grybautojai atvyko, - Ensas nusivalė nuo voliojimosi prilipusias dulkes bei sporas ir priėjo arčiau.

Direktorius griebė čia pat po ranką pasitaikiusį peilį, kuris įpykusiam žmogui visada nežinia iš kur pasipainioja po ranka, ir skrodimas prasidėjo (dėl žiauraus elgesio su gyvūnais ši scena nebus aprašinėjama). Po vos kelias akimirkas trukusios operacijos, iš po supjaustyto grybo žmogėdros liekanų išlindo Giedrės nosis ir įkvėpė gaivaus, acetonu atsiduodančio oro. Netrukus pasirodė ir visos kitos kūno dalys, aplipusios dar šviežia skriaudėjo mėsa.

- Žinai, - kreipėsi į vargšę mikologę Ensas, - aš visą gyvenimą valgiau grybus, bet kad grybas valgytų žmogų... Tokį paradoksą matau pirmą kartą.

- Ir paskutinį, - kratydama nuo savęs prilipusius grybo gabaliukus pyktelėjo Giedrė, - daugiau tokių hibridų nebeauginsiu.

- Ko taip? – nesutiko Šešėlius, - juk paskui bus galima parduoti kaip slaptą biologinį ginklą kokiam Pentagonui ar bent jau STT.

- Tavo mintys kaip visada iškrypusios, Šešėliau, – įtariai į magą pažvelgusi tarė Giedrė ir atsisukusi į direktorių paklausė, - o jūs čia su kokiu reikalu pas mane užsukot? Tikiuosi, neatnešėt atleidimo iš darbo kupono?

Ensas trumpai papasakojo apie jo kolegos palikimą ir kodėl jie atėję pas ją pasikonsultuoti. Kad ir kokia buvo pavargusi, mergina visgi šiuo reikalu susidomėjo.

- Žinot ką, - pasiūlė ji, - palaukite manęs virtuvėje, kol išsiskalausiu po dušu. Kalbėtis šioje grybų giraitėje man visai nesinori. Prasti prisiminimai...