Acetoniniai grybai (2). Palikimas

Ankstesni skyriai: Prologas, 001, ...

Buvo jau 20 minučių po 18 valandos, kai kone špagatais žingsniuojantis Šešėlius atsidūrė V. Grybo gatvėje. Nelemti kamščiai ir vėl užmarinavo gatvėse tūkstančius automobilių, todėl mūsų herojus ir keliavo keletą kilometrų pėsčiomis. Tiesa, jis netgi iš prigimties neapkentė viešojo miesto transporto – įvairių autobusų, jų ūsuotųjų brolių bei gatves teršiančių mikrobų. Kaip kad maži begemotukai bijo skiepų, taip ir Šešėlius būdamas mažas tiesiog paniškai bijojo keleivinių transporto priemonių. Pamatęs tokią, jis kiek įkabindamas skuosdavo į artimiausią, dar nuo sovietmečio laikų likusią civilinės saugos slėptuvę ir ilgai iš ten nekišdavo savo uoslės organo.

Jaunasis magas Zuokulų rezidenciją rado gana lengvai. Nors šiaip pastaroji ir nebuvo įžiūrima plika akimi dėl aplinkui želiančios lietuviškų vynuogių gyvatvorės. Jos saldžiosios ataugos puikiai pasitarnaudavo vietiniams svaigalų mėgėjams kaip pilstuko ingredientai, ar tiesiog užkanda prie firminio kokteilio iš skalbinių baliklio ir odekolono. Pats dvaras taipogi buvo apžėlęs vijokliais ir tik kur-ne-kur pastebimos keverzonės ant nuogų sienų bylojo, jog šis pastatas praeityje buvo ypač mėgiamas turistų. Ir kas tik čia nesilankė. Ir Tomas, ir Petras, ir Ieva, ir Pieva, ir netgi kažkieno vyriškas lytinis organas. Šešėlius jau įsivaizdavo, kad gauna šį nuostabų dvarą kaip palikimą ir, lyg tikras buržujus nusisamdęs tarną, liepia šiam pardavinėti atėjusiems turistams atvirukus ar kitą atributiką su dvaro atvaizdu, ir netgi tikrą sode iškastą Lietuvos žemę, supakuotą į plastikinius maišelius.

Priėjęs prie paradinio įėjimo, herojus sustojo ir svarstė ką veikti toliau. Ar iš karto eiti vidun, ar prieš tai pasikonsultuoti su šalimais stovinčia paslaptinga figūra. Tamsus lietpaltis su gobtuvu slėpė visas nepažįstamojo kūno dalis ir iš šalies atrodė, jog tai tik vieniša prekė, kabanti ant kabyklos „Humana“ drabužių salone. Staiga lietpaltis sujudėjo ir iš tos vietos, kur turėtų būti daiktas panašus į galvą, atsklido duslus balsas:

- Sveikas atvykęs, paveldėtojau!

Sulig šiais žodžiais tvykstelėjo prie antrojo aukšto balkono prikabintas halogeninis šviestuvas ir iš šalimais pastatytų S90 garso kolonėlių sudundėjo griaustinio įrašas.

- Cha, cha, cha! – Maniakiškai nusikvatojo lietpaltis, smalsiai stebėdamas atėjūno reakciją.

- Ir kas čia tokio juokingo? – Nesusigaudė herojus ir pasijuto gana kvailai, bendraudamas su šiuo likimo ir skalbimo miltelių nuskriaustu drabužiu. Kiek nusivylęs, keistuolis tarė:

- Tiek to, nekreipk dėmesio. Aš tik pasamdytas aktorius. Privalau gąsdinti visus čia atklydusius.

- Ir kaip sekasi? – Pasidomėjo Šešėlius.

- Nesiskundžiu, - prisipažino pašnekovas, - trys dėjo į kojas, du į kelnes, o paskutiniajam diagnozuota kairio širdies skilvelio disfunkcija.

- Smagu, - šyptelėjo magas, nežinia kodėl prisimindamas buvusią biologijos mokytoją, tačiau nuvijęs nešvankias mintis į šalį jis pagaliau paklausė:

- O tos, na, palikimo dalybos. Jau vyksta?

- Prasidėjo prieš gerą pusvalandį, - išgirdo atsakymą.

Lietpalčiui atvėrus masyvias lauko duris, Šešėlius movė į vidų ir, kiek paklaidžiojęs po ektoplazminėmis būtybėmis knibždančius koridorius, atsidūrė didelėje susirinkimų salėje. Nepatogiai įsitaisę mediniuose suoluose, čia sėdėjo geras pusšimtis įvairaus plauko ir plunksnos paveldėtojų, o ant pakylos stoviniavo ir Zuokulos testamentą skaitė šio keistojo šou vedėjas. Herojui pastarasis pasirodė kažkur matytas, bet ar jį rodė per „Vakaro“, ar per „Dviračio“ žinias, šito magas negalėjo prisiminti. Atsisėdęs kaip ir universitete į galinę eilę, laimingas studentas įsiklausė į vedėjo kalbą, o šis kaip tik skaitė testamento skyrių, skirtą dideliam, tačiau kilnojamam turtui išdalinti:

- Mylimiausiajam anūkui palieku savo greitąjį tiuninguotą „BMW“. Su odinėmis sėdynėmis, tamsintais langais, ABS, ABC, BBC...

Salėje pasigirdo krykštavimas ir angliškų, sutikimą ar patvirtinimą išreiškiančių žodelių lavina.

- Tegu kuo greičiau jis užsimuša, - lyg niekur nieko toliau tęsė šou vedėjas, - ir mudu vėl būsime kartu, kaip senais gerais, Lietuvos privatizavimo laikais.

Triukšmui ir palinkėjimams eiti į negirdėtas vietas aprimus, skaitovas toliau įniko vykdyti savo pareigas:

- Nemylimajam anūkui palieku didžiulį „Euro Bag“ gamybos seifą, pilną nelegaliose skalbimo mašinose išskalbtų eurų.

Kaip ir buvo galima tikėtis, salėje esantis naujasis metalinės, į kiaulę nepanašios eurų taupyklės savininkas ėmė šokinėti iš džiaugsmo kaip koks ožys prie naujų vartų ir todėl visiškai praleido pro savo smailias ausytes paskutiniąją vedėjo frazę:

- Tegu užsi**sa bandydamas jį atidaryti.

Toliau testamento sąraše sekė įvairios smulkios popierinės vertybės: darbuotojams užmiršti atiduoti vokeliai su neapmokestintais atlyginimais, kažkokio Rubiko kubo akcijos, žymaus giminaičio pašventintas tualetinis popierius, knygos apie politiką, makaronų auginimą ir panašiai. Šešėlius jau buvo beužmiegąs nuo visos tos makulatūros gausumo, tačiau, tarytum verdančiom bulvėm apipiltas, pašoko iš vedėjo lūpų išgirdęs savo pavardę.

- ... pravarde Šešėlius, šitam knygų žiurkei palieku savo vienintelę gyvenime perskaitytą knygą... – Nespėjus vedėjui pereiti prie kito popierinio objekto sąraše, prie jo pribėgo mūsų studentas ir lyg pasisveikinti sumanęs šuniukas ištiesė į priekį savo letenėlę.

- Iškart prie reikalo, a ne? – pašnairavo šoumenas ir nuo gretimo stalo, užkrauto prekėmis pagal testamentą, atnešė senovinę knygą dulkių aplanke.

- Ką ir viskas? – nesuprato magas, paimdamas knygą iš vedėjo rankų. - O kur aukso skrynios? Kur dokumentai nekilnojamam turtui įsigyti?

- Deja, tai viskas, ką turėjome jums pasiūlyti. Gero kelio, - palinkėjo pašnekovas ir, kaip buvo pamokytas „Testamento skaitymo senuose dvaruose instrukcijoje“, patraukė už nuo pat lubų tabaluojančios juostos.

Šešėlius atsipeikėjo gatvėje, prie pat vartų į Zuokulos rezidencijos kiemą. Paskutinis dalykas, kurį jis prisiminė, buvo kritimas į netikėtai po kojomis atsivėrusį šulinį. Vėliau jis jautė kažką panašaus, ką patyrė neseniai aplankytame vandens atrakcionų parke, slysdamas nuo pačios aukščiausios čiuožyklos. Apsidairęs jis išvydo netoliese besivoliojančią knygą, savo kuklų palikimą, ir atvertė titulinį lapą. Ten XIV amžiaus kaligrafijos stebuklais buvo užrašyta: „FUNGUS ACETONICUS“ (lot. acetoninis grybas), o apačioje smulkesnėmis raidelėmis: „1001 RECEPIES“.

Dar ilgai jis žiūrėjo išsproginęs akis į knygą. Ir tik tada, kai eilinis ežiukas sustojo paprašyti cigaretės, Šešėlius užvertė savo palikimą, palinkėjo ramybės drumstėjui kuo greičiau susirasti sunkųjį akmenį ir, mąstydamas ką toliau veikti, nupėdino gatve. Jam toptelėjo į galvą, jog ši receptų knyga būtų labiau naudinga vienam jo draugui, nedidelės užeigos, siūlančios didelį grybų patiekalų asortimentą, direktoriui. Tad, tikėdamasis susilaukti bent šiokio tokio atlygio, jaunasis magas būtent ten ir pasuko.