Ilgesys, arba kaip meilė viską išgydo

Nežinau net nuo ir pradėt savo liūdna istoriją, ašaros spaudžia gerklę, sunku susikaupti... Ši istorija apie netektis, apie tai, kaip kartais žiaurus likimas mus apdovanoja, o po to tarsi apsigalvojęs, savo dovanas atima, apie tai, kaip netenkame kažko tikrai brangaus ir artimo....
Tiksliai nepamenu kada jis atsirado, ir negaliu pasakyti iš kur, tiesiog atsibudau vieną rytą, ir aptikau kad jis su manimi, mano mažasis draugas... Iš pat pradžių labai išsigandau, kai  prabudęs, radau blauzdos srityje, apelsino dydžio gumbą. Kas tai? Sumušimas? Parazitinės kirmėlės? Keista infekcija? -nenustygau vietoje. Keletą dienų negalėjau ramiai miegoti, nerimas graužė man širdį, kaip žydas lašinius. Dingo apetitas, su mokslais ėmė nesisekt.... Nusprendžiau  kreiptis pas specialistus.
„ Gali nesijaudinti- gėrybinis“- pasakė daktaras Skriemulys, ir palengva ėmė plautis rankas. Geros naujienos iš profesionalo lūpų kaipmat ištirpdė mano nerimą. Gėrybinis? Tai tikrai negali būti blogai, greičiau jau atvirkščiai, tikriausiai mažutė gėrio ir laimės sankaupa mano kojoje, kukli dovanėlė „iš aukščiau“.
Net pats nepastebėjau kaip nejučiom pamilau šitą gumbelį, Augliu vadinti kažkaip jo nesinorėjo- pernelyg jau tiesmuka ir nemalonu. Praminiau jį Garfunkeliu. Ėmiau rūpintis juo kaip niekada pats savimi nesirūpinau- masažuodavau, kiekvieną rytą įtrindavau kvapniais aliejais. Netgi ėmiau sapnuoti kad Garfunkelis vieną dieną užauga labai didelis, tiesiog milžiniškas, o aš tuo tarpu darausi su kiekviena minute vis mažesnis, vis labiau sunykęs... Galiausiai jisai pratrūksta ir iš jo išlipa naujas „AŠ“, geresnis, gražesnis- tobulas. Sapnai būdavo tokie detalūs, tokie tikroviški, kad nejučiomis jais įtikėjau. Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, ėmiau netgi iš aukšto žvelgti į visus aplinkinius. Būdavo tik nusiminsiu dėl kokios smulkmenos, ar dėstytojas sugadins nuotaiką, ar tušinuką pamečiau- kyšt ranką į kišenę, o ten jis, toks šiltas, mielas, standus, ir kas svarbiausia-toks savas... Tai tesėsi apie pusantrų metų, spėjau jau Garfunkelio padedamas gyvenime pasiekt šiokių tokių aukštumų ir staiga...
Vakar turėjau važiuoti į universitetą. Diena iš pirmo žvilgsnio atrodė nieko ypatingo nežadanti: drėgna, vejuota, kuklūs saulės spinduliukai vos vos veržėsi pro švininius debesis. Stovėjau sustojime, nesėkmingai bandydamas pasislėpti nuo vėjo savo kailiniuotame kapišone, ir sugrubusiais pirštais prisidegti  cigaretę. Veiksmų seką netikėtai nutraukė atvažiavęs troleibusas. Nieko neįtardamas įlipau vidun, tik širdis, tarsi kažką negero nujausdama, nemaloniai suplazdėjo. Kaip ir esu pratęs- įlipau pro vidurines duris, ir atsistojau šalia komposterio. Grotuvas vienoje kišenėje, ranka kitoje man neleido pasinerti į melancholiškus apmastymus. Nuotaikos negadino nei besistumdantys pensininkai, nei apsimyžęs girtuoklis, besivoliojantis ant grindų. Troleibusas palengva ėmė leistis nuo kalno ir būtent tada tai įvyko. Aš nei iš šio nei iš to atsisukau, ir mano žvilgsnis užkliuvo už  JOS. Ji stovėjo pačiam gale, prie pat durų, ir įsikibusi laikėsi už turėklo. Mūsų žvilgsniai susitiko, ir pajutau, kaip mano kuklus ir tvarkingas pasaulėlis staiga ėmė byrėti į šipulius. Kas man? - bandžiau savęs paklausti, kai pajutau kad manyje tarsi kažkas trūko... Bandžiau neatsisukinėti, bet mintys vis sukosi apie tą tamsiaplaukę, kiek susivėlusią (būtent taip man labiausiai patinka) jauną madam... Po to pamenu tik tiek kad man nuo galvos savaime nuslydo ausinės, pačiupinėju kišenėje- Garfunkelis pasirodė kažkoks subliūškęs. To dar nėra buvę...
Visa diena tarsi sugriuvo, visi planai vėjais nuėjo... Bandžiau susidėliot viską į savo vietas, guodžiausi kad jos daugiau niekada neišvysiu, išgėriau septynis puodelius kavos- viskas veltui. Po to prasivarčiau lovoj iki pusės keturių ryto, vis nesėkmingai bandydamas užmigt. Visiškas jovalas.
O šiandien atsibundu, ir patiriu tikrų tikriausią šoką- Garfunkelis dingo. Neliko nė pėdsako. Aš ir vėl visiškai vienas...