new times manifesto, arba 196cm

„ ... kiek galima taikytis su šia vergove, kiek dar leisimės engiami?.. Jie atėmė iš mūsų laisvę patiems spręsti, kada miegoti, kada keltis, ką valgyti, kokį darbą pasirinkti, netgi teisė pasirinkti su kuo sukurti šeimą- ir ta iš mūsų atimta... KĄ DAR GALIMA ATIMTI IŠ PROLETARO- JO GRANDINES?!.. ”

Pasakiau viską ką norėjau. Nusišluostau ašaras ir lipu nuo improvizuotos tribūnos- aliuminės statinės. Šį vakarą į pogrindinį  posėdį susirinko daugiau nei įprastai, bet vistik vangokos publikos- septyniolika įvairaus plauko ir amžiaus vyriškių, ir viena pagyvenusi švaros ir perdirbimo departamento darbuotoja. Pabandžiau spustelti kiekvienam iš susirinkusiūjų ranką, padėkoti už tai, kad atėjo… Bet jie tik kažkaip keistai vėpsojo į mane, nepratarė nė žodžio. Supratau, į sekantį susitikimą nebeateis…

Juk praėjo tik septyni metai nuo tos dienos, kai vieną rytą visi atsibudom, ir supratom kad kažkas netaip. Kažkaip labai jau tylu, nečiulba paukščiai, vėjas nekedena medžių lapų-pagalvojau. Tą rytą netgi šviesa buvo kitokia, keista, tarsi  dirbtinė... Skambutis į duris, atidarau- nieko nėra, tik ant slenksčio kartoninis paketas su mano pavarde. Pakeliu akis į dangų- jo nėra, tik milžiniškas, blausiai švytintis kupolas kiek akys užmąto. Atidarau paketą, jame baltas medvilninis kombinezonas, pora baltų kojinių, marškinėliai, balti sportiniai bateliai, kortelė su septynženkliu numeriu ir vokas. Atplėšiu:

„ Sveikiname Jus, Alfredai Š, su naujos, tobulos santvarkos atėjimu. Santvarkos, kurioje neliko vietos nusikalstamumui, nedarbui, liūdesiui. Nauja laimės era atėjo, ir jūs jos dalis. Prašome iki 11. 00h prisistatyti į artimiausią personalo skyrių, ten jūs busite supažindinti su taisyklėmis, išklausysite instruktažą ir gausite paskyrimą.
                                                                                      Nuoširdžiai:
                                                                                Neo Akropolio administracija“

Kas tai, pokštas? Pažvelgus pro langą išvydau daugybę baltais kombinezonais apsirengusių vyrų ir moterų. Jie sinchroniškai marširavo šaligatviais, išsirikiavimą tvarkingomis voromis. Visi žengė kaip vienas, koja kojon, tik žvilgsniai kažkokie pasimetę, akys tuščios, tarsi viduje nieko nebūtų. Avys...
Bet kodėl gi ne? - pagalvojau, ir įsimaišiau į baltą minią. Štai taip mes visi per vieną naktį tapome vieno, didžiulio prekybos centro dalimi. Tą pačią diena visi gavom darbus, socialines garantijas- kiekvienam pagal poreikius- iš kiekvieno pagal galimybes, greitai užmiršom savo vardus, pavardes ir ėmė atrodyti, kad viskas taip visada ir buvo. Akropolis- linksmybių sostinė.
<... >
Niekada netikėjau reinkarnacija, nesidomėjau antgamtiniais dalykais. Šviesių vitrinų, stulbinančių nuolaidų ir akcijų pasaulyje, kur viskas aišku, paprasta ir patogu tiesiog atrodė kad neliko tam vietos. Kol, maždaug prieš pusę metų nepradėjau sapnuoti tų keistų, nepaaiškinamai tikroviškų sapnų. Septintoji tankų divizija pralaužia lenkų ginybines linijas, kapituliacija po kapituliacijos, degantys kaimai, sunkiai valdoma ranka, ir galybė vyrų, trypiančių savo blizgančiais juodais batais bet kokį pasipriešinimą, uniformos, tvarkingos JUODOS uniformos ir jų milijonai, nuo horizonto iki horizonto... Šaltas prakaitas kiekvieną rytą prieš darbo dienos pradžią ir neįtikėtinas sapnų detalumas leido suprasti, tai mano praeitis, aš esu atgimęs vadas, VADAS, kuris vienintelis sugebės išvaduoti savo nupuolusią tautą. Nusprendžiau daugiau nesitaikstyti, ir imtis priemonių. Bet...
... kažko trūko. Nelabai sekėsi išjudinti publikos, į posėdžius susirinkdavo labai mažai žmonių, kai kurie iš paslapčiom užmigdavo, o baigus, jų akyse nesimatydavo tos maištingos liepsnos, to noro keistis. Niekada niekam nekildavo klausimų, neįsiplieksdavo diskusijos, ginčai susirinkusieji tik pritariančiai linguodavo galvomis, ir stengdavosi kuo greičiau pasprukti, argumentuodami nenoru vėluoti į darbovietes. Gal čia kaltas mano ūgis? 196cm...