Parduok man savo sielą

Geriau poetišką arbatą svaigdama apie aštrų mamos gamintą čili. Keistai susiglamžiusi mano nuotaika virino kraują, kuris palengva garuodamas skleidė malonų aromatą kambaryje. Iš saujos byrantys akmenukai čaižė parketą, palikdami nedidelius įbrėžimus.

-Labas, Gintare. Ką veiki?
-Einu iš proto.

  Keistas nužvelgimas buvo įprastas. Na taip, knisdavo protą, bet kai esi iš jo išėjęs-nė motais. Kraujas palengva vėso. Gurkštelėjau. Et, vis dar degina liežuvį.

-Šiltai apsirenk.
-O, ne.
-O, taip.


  Depresuojantys debesys kikeno, lyg būtų kokios hienos. Daug nori. Pietų vėjas, atnešęs diedų pavasarį, šlykščiai juos kritikavo, nors pats buvo ne ką geresnis. Jis mėgdavo svaigti apie nematytus tolius, bet iš tikro buvo eilinis nevykėlis, nesenai paleistas iš narkologinio. Priklausomybė nuo heroino. Keista, kiek pamenu seniau jis tik pūtė žolę į senu gerų pažystamų rastamanų kiemus, bet persimete ant stipresnio. Norėjo ir mėnulį pripratint, bet kadangi atmosferos paveržti nepavyko, viską pasiliko sau. Atmosfera buvo tikra bjaurybė. Griežta, lyg velniui sielą pardavusi, bet velnias akylai gynėsi.
  Užbaigiau stiklinę vyno ir prietemoje atsiguliau į lovą. Šiandienai nuotykių užteks.