Dum spiro, spero*

arbatos  skonis kamputy lūpų
įsipynęs
ir nebėra
          ko delsti
garuoja šypsena
su paskutiniu gurkšneliu
                          jau laikas

įbėrus cinamono
ir imbiero
            užkeikimas rūką atsiduso
pačiam dugne puodely
įsiraitęs

vynu naktis pavirto
ir šliūkštelėjo žemėn
iš taurės

šukės sulipintos
iš rasos
bet nebeliko
nieko
      bet lietus

* (lot.) kol kvėpuoju, tikiu (Ovidijus)