Žydinčių merginų šešėlyje

Mano santykis su Marseliu Prustu ir jo kūryba yra ypatingas. Tai atskira istorija. Norint šią istoriją papasakot labai išsamiai, užtruktų daug laiko, o be to daug kam tiesiog būtų nuobodu skaityti. Nesistengiau parašyti recenzijos ar atsiliepimo apie knygą. Norėjau tiesiog parašyti, kažką papasakoti.

Prieš akis iškyla pirmieji pažinties metai su literatūrą, knygų kolekcionavimu ir dar kažkiek laiko iki to. Namuose pas tėvus kasmet vis didėjo knygų kolekcija. Berods praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje knygų lentynose atsirado Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje“. Pamenu tada daug kas sakė „tai šedevras, tai kažkas kitokio, kažkas ypatingo...“. Tačiau ilgai nesutikau žmogaus, kuris būtų ją skaitęs. Tuo metu ši knyga buvo tiesiog įvykis, pirma šio autoriaus knyga lietuvių kalba.

Metai bėgo, tačiau aš taip ir nesiryžau šio kūrinio skaityti. Tiesa, į rankas paimdavau knygą, pavartydavau ją atsargiai ir apdėdavau. Pamenu kaip traškėdavo visad „naujos“ knygos viršelis. Po daugelio metų (gal man buvo virš dvidešimties) kilo mintis pradėti pažintį su Marseliu ir jo knygų ciklu „Prarasto laiko beieškant“ pirmąja dalimi. Pradžia apie kūrinį nepasakė nieko. Po kelių dešimčių puslapių supratau, kad knyga ne man, bent ne dabar. Prabėgo vėl eilė metų. Knygų kolekcija didėjo, perskaitytų knygų skaičius taip pat. Amžinai „nauja“ Marselio knyga stovėjo ramiai savo vietoje. Teko kraustytis iš vienos gyvenamos vietos į kitą, knygos keliavo su manimi, Marselio knyga taip pat.

Buvau studentas. Knygų rinka pradėjo pildytis vis naujomis lietuvių kalba „Prarasto laiko beieškant“ ciklo knygomis. Kaip knygų mylėtojas, kolekcionierius aš šias knygas pirkau ir dėdavau šalia pirmosios. Laikui bėgant knygų biblioteka pasipildė visomis ciklo knygomis. Galvojau „tegul būna, tegul stovi“, visgi šiokia tokia vertybė, gal kada paskaitysiu, gal kada prireiks, jei ne man, tai kitiems: būsimiems vaikams, anūkams.

Apie Marselį Proustą daug skaičiau, domėjaus jo asmenybe, gyvenimu, kūryba, tačiau taip ir neperskaičiau daugiau nei vieno puslapio iš „Prarasto laiko beieškant“.

Išeidamas į paskaitas ar darbą, vis akimis palydėdavau septynių knygų nugarėles, kurios stovėjo ilgus metus nejudėdamos. Dažnai mano akims užkliūdavo tos nugarėles, periodiškai nepamiršdavau nuo jų nuvalyti susikaupusias dulkes.

Atėjo 2015 metai. Gal dėlto, kad jaučiausi subrendusiu žmogumi, o galbūt todėl, kad atėjo laikas, aš paėmiau į rankas Marselio knygą. Ne, ne pirmąją, kuri mane lydi nuo vaikystės, o antrąją ciklo knygą „Žydinčių merginų šešėlyje“. Kodėl pradėjau nuo antrosios? Pagalvojau, kad jei rašytojas „žaidžia“ su laiku, aš taip pat savotiškai pažaisiu – pradėsiu ne nuo pradžių.

Perbraukiau ranka knygos viršelį, giliai įkvėpiau ir pasinėriau į prarasto laiko paieškas. Ir prasidėjo...

Prasidėjo mano pažintis su Prustu. Du puslapiai, dešimt, dvidešimt ir aš supratau, kad man to reikia, man to seniai reikėjo. Aš laukiau,  manęs laukė, praėjo metų metai ir aš skaitau.


Šiaip, kai aš skaitau, skaitau ne vieną knygą, ant stalo jos guli  kelios (dvi, trys). Viena sudėtingesnė, kita lengviau skaitoma, trečia kokia nors mokslinė, dokumentinė. Pavartau vieną, paskaitau kitą. Visas kartu po truputį „įveikiu“. Kai rankose atsidūrė Prusto knygą, viskas tapo kitaip. Iš rankų nepaleidau „žydinčių mergelių“, jos tiesiog neleido tuo metu būti kitų knygų bendrijoje.

Knygą perskaičiau per mėnesį. Skaitydavau rytais, dienomis, vakarais, visad, kai rasdavau laiko. Skaitant „lengvas“ knygas, aš galiu klausytis muzikos, gerti arbatą, krimsti kažką. Su šia knyga visai kitaip. Ją galėjau skaityti tik tyloje, visiškoje ramybėje, nes kiekvienas sakinys, kiekvienas žodis kažką pasakydavo labai svarbaus. Jei paskubėsi, gali kažką praleisti, gali prarasti ryšį, o tai - neatleistina. Beskaitant dažnai tekdavo pakartoti atskiras pastraipas po kelis kartus.

Knyga tiesiog užbūrė mane. Aš tarsi plaukiau pasroviui. Knygos žodžiai, mintys, vaizdai, kvapai nešė mane kažkur – nežinia kur. Ta nežinia nei kiek nebaugino, ji tik sukeldavo nepaprastai malonų pojūtį. Neretai po perskaityto sakinio aš sustodavau, ir tarsi pakibdavau kažkur aukštai ir stebėdavau kas vyksta iš šalies, o kartais aš pasijusdavau pasakojamos istorijos centre, jos dalimi. Aš sekiau iš paskos pagrindiniam herojui Marseliui (vardas sutampa su knygos autoriaus), matydavau jo akimis, kalbėdavau jo balsu. Visa knyga perpildyta meile, įvairiausių jausmų palete. Knygoje daug personažų, kai kurie kelia simpatiją, kai kurie ne. Taip turi būti.

Knyga nuostabi. Malonumas nenusakomas.

Reikia pabrėžti, kad knyga reikalauja iš skaitytojo pastangų. Ją skaityti tikrai sunku. Ji nėra jokiais būdais greitai įveikiama. Knyga turi savo skaitytojus, kurie, atėjus tam tikram laikui, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, randa šį kūrinį. Skaitytojas turi pribręsti.

Nepatarinėsiu kada ir kokio amžiaus pradėti skaityti Prustą. Kiekvienam savo laikas.

Griežtai nesutikčiau su nuomone (kartais pasitaikančia), jog Prustas labiau tinka moterims. Netiesa. Vyrams tai irgi patinka.
Beskaitant jaučiau, kad mano rankose tai, ko man reikėjo. Tai anksčiau ar vėliau turėjo įvykti. Laikas, kurį praleidau su knyga jokiais būdais nėra tuščiai praleistas. Net susimąstau, galbūt tie metai, kai šalia manęs gulėjo pirmoji knyga, o vėliau ir visos septynios yra prarasti metai – prarastas laikas.

Jeigu kas perskaitėte šias mano mintis iki galo, ačiū už kantrybę. Viliuosi, kad galbūt nieko nepraradote.

P.S. Liko šeši metai ir aš būsiu perskaitęs visas „Prarasto laiko beieškant“ knygas, kasmet po vieną (o gal ir po kelias).