Žydinčių merginų šešėlyje

„Žydinčių merginų šešėlyje“ – antras Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romanas. Jo pirmasis variantas pasirodė 1918 m.; 1919 m. leidimas buvo pataisytas be autoriaus žinios: leidėjai savavališkai suskirstė tekstą skyriais, atsisakydami griežto romano dalijimo į dvi dalis ir autoriui būdingos skyrybos. Proustas stengėsi kiek įmanoma vengti teksto skaldymo pastraipomis, neišskirti tiesioginės kalbos brūkšniais ir naujomis eilutėmis. Šitaip jis siekė teksto vientisumo: tiesioginė kalba įjungiama į herojaus-pasakotojo minčių, asociacijų, prisiminimų tėkmę. Lietuvių skaitytojui pateikiamas romano vertimas remiasi originaliu autoriaus tekstu, stengiamasi išsaugoti jam būdingą frazės struktūrą ir skyrybą. Šiuolaikinis prancūzų rašytojas Alainas Robbe-Grillet vienoje savo esė yra pasakęs: „Pakeiskite Flaubert'o kūrinių sintaksę, ir sugrius visas jo sukurtas pasaulis“. Tą patį galima tarti ir apie Marcelio Prousto kūrinį, kurį pats autorius lygino su gotikinės katedros architektūra. Ir šiame romane Balbeko katedra iškyla kaip didingas daugiabriaunis simbolis. Pirmučiausia jis pasirodo herojaus vaizduotėje romane „Svano pusėje“, jo paskutinėje dalyje „Vietovardžiai: vardas“, kai Marselis apipina Veneciją, Florenciją, Balbeką jų vardų sužadintais vaizdais. Balbeko vardą Marselis sieja su persiško stiliaus bažnyčia, kurios akmenines sienas skalauja jūra, „o varpinė šalia kupolo – apie ją skaičiau, jog ji esanti šiurkšti normandiška uola, plakama audrų, supama aplink skraidančių paukščių, ir todėl visada vaizdavausi, tarsi jos pamatus taško kylančių bangų putos, - stovėjo aikštėje, kur šakojosi dvi tramvajaus linijos, priešais kavinę...“ Šis iš vardų, pavadinimų, žodžių susikurto vaizdo ir tikrovės neatitikimas — vienas viso Marcelio Prousto ciklo leitmotyvų, rodančių žmogaus sąmonės gyvenimo ypatumus, atskleidžiantis sudėtingus psichikos procesus. Šis susikurto vaizdo ir realybės neatitikimas iškyla Marseliui pamačius kunigaikštienę de Germant, rašytoją Bergotą, atsidūrus vietose, kurias buvo apsupęs nepasiekiamo idealo, svajonės grožiu. Tad Balbeko katedra – simbolis tikrovės, tarsi uždarytos, „hermetiškai užsklęstos“ varde, kurį pravėrus išvejami visi jame gyvenę vaizdai. <...>

Taip pat visai pagrįstai tyrinėtojai lygina Prousto kūrinį su simfonija, Wagnerio opera herojinio epo siužetu. Matome, jog Wagnerio tetralogija „Nibelungų žiedas“ ne kartą minima šio romano puslapiuose, romano, vaizduojančio herojaus kelionę iš prarasto laiko į atrastą laiką, nuo „Svano pusės“ į „Germantu pusę“ („Germantu pusė" - trečias Marcelio Prousto ciklo romanas), trumpam stabtelint „Žydinčių merginų šešėlyje“. Privalome įsigilinti į romano pavadinimą ir jame slypinčias kultūrines konotacijas. 1921 m., rašydamas antrąją ketvirto romano „Sodoma ir Gomora“ dalį, laiške Jacques'ui Riviere'ui Proustas cituoja šias Charles'io Baudelaire'o eilėraščio „Lesbas“ eilutes:

Nes Lesbas iš visų mane vieną išrinko
Apdainuoti paslapčiai žydinčių mergelių
Ir jau vaikystėj man atsivėrė jų juoda paslaptis.

Proustas susieja šį Baudelaire'o sonetą su Gomora, kurioje gyvena dvi pagrindinės „žydinčios merginos“ - Albertina ir Andrė. Išties, Baudelaire'o nupieštos moterys „Blogio gėlėse“ gali būti asocijuojamos su negailestingomis ir juslingomis mergelėmis, kurių būrelis taip sužavi Marselį Balbeko paplūdimyje. Žalsvos Albertinos akys matiniame blyškiame veide, šviesus spindintis Andrė žvilgsnis herojui primena autoriaus itin mėgstamą Baudelaire'o eilutę: „Myliu tavo ilgų akių žalsvą šviesą“. Tiek Baudelaire'as, tiek ir Proustas sieja šią žalsvą šviesą su jūra: Marcelio Prousto herojus tiesiai prisipažįsta, kad meilė šioms merginoms jam yra meilės jūrai pakaitalas. Baudelaire'o gundančios moterys - „blogio gėlės“ siejasi su „žydinčiomis merginomis“, kurias savo ruožtu galima palyginti su Wagnerio „Parsifalio“ mergelėmis-gėlėmis. Jas burtininkas Klingzoras siunčia suvedžioti Parsifalio, sutrukdyti jam atgauti šventą ietį, kuria buvo pervertas Kristus. Bet Parsifalis atstumia gundytojas, o Prousto herojus laikinai atsisako savo pagrindinio tikslo, kurį pasieks tik perėjęs meilės, aukštuomenės gyvenimo, juslinių malonumų keliais. Proustas įsitikinęs, kad kūryba negali mėgdžioti, ji turi kilti iš asmeninės patirties. <...>

Romano pavadinime itin svarbi prasmė tenka žodžiui „šešėlis“, įgaunančiam tiek vizualines, tiek su tapyba ir Elstiro paveikslais, tiek ir su herojaus dvasine būsena susijusias konotacijas. Šešėlis – nepermatomas, nematomas, nepagaunamas, tai nuo kūno atsiskyrusi siela (neatsitiktinai romano tekste minimas Chamisso Peteris Šlėmylis – šešėlio netekęs žmogus); šviesos ir šešėlių žaismas – pamėgta impresionistinės tapybos technika. Žydinčių merginų būrelis herojui iš pradžių pasirodo vientisas kūnas, metantis tik vieną šešėlį. Vėliau iš šios masės išsiskyrusios merginos virsta šmėkščiojančiais siluetais, kiekvienąkart vis kitokiais, šokinėjančiais it kinų šešėlių teatre ir šmėkliškais. It romano pabaigoje vaizduojamas jūrą gaubiantis rūkas, merginų šešėlis apsupa ir užtemdo herojui išorinį pasaulį: „šmėkščiojantys nepažįstami pavidalai, verčiantys mus atsiplėšti nuo įprasto gyvenimo, kuriame mūsų lankomos moterys galiausiai parodo savo trūkumus, akina mus juos vytis, ir tuomet jau nieks nebesulaiko mūsų vaizduotės.“

Per meilę herojus suartėja su meno pasauliu: Žilbertos namuose jis susipažįsta su savo mėgstamiausiu rašytoju Bergotu, o tapytojas Elstiras jį supažindina su Albertina. Taip susipina dvi pagrindinės Prousto kūrinio temos: meilė ir menas. Be to, jau pačioje romano pradžioje Marselis apsilanko „Fedros“ spektaklyje, kuriame vaidina garsi aktorė Berma. Neatsitiktinai kaip tik Bergotas atveria jaunuoliui Berma judesių plastikos grožį, lygindamas jį su Olimpijos hesperidžių ir Kerameiko Hegesos statulose įkūnytu amžinu grožiu. Bergoto kūriniai padeda herojui padaryti išvadą: „genijus, netgi didelis talentas, remiasi ne tiek intelektu ir manierų subtilumu, pranokstančiu kitus, kiek sugebėjimu juos transformuoti ir perkelti į kūrybą“. Dabar pasakotojas pabrėžia, jog Bergotas pranoksta pačius elegantiškiausius ir dvasingiausius jo pažįstamus, nes sugeba transformuoti ir perkurti pasaulį. „Švelnios“ Bergoto knygų frazės, kuriomis taip žavėjosi Marselis jau romane „Svano pusėje“, ir toliau lieka pats būdingiausias jo meno bruožas. Bergoto nuostata rašyti tik tai, apie ką būtų galima pasakyti „kaip švelnu“, daro jo meną išskirtinį ir nepakartojamą. Kartu Proustas parodo, kad genijus – ypatinga asmenybės dalis, kurios negalima painioti su kasdieniu žmogaus elgesiu ir interesais. Bergoto genialumas netrukdo jam trokšti garbės, pripažinimo, pataikauti tiems, kurie jam gali būti naudingi. Pirmieji herojaus įspūdžiai apie Bergotą buvo sužadinti jo knygų, todėl, atėjęs pas Svanus, jis tikisi išvysiąs žilaplaukį dainių, o pamato mažaūgį, kresną ir trumparegį jaunuolį raudona sraigės kiaukuto formos nosimi ir juoda barzdele. Bergoto atveju herojų varžo ne tiek vardas, kiek jo kūryba, kuriai „turėjau prikabinti, tarsi prie baliono pririšti žmogų su juoda barzdele ir nežinojau, ar tas balionas galės su juo pakilti“. Šitaip išvaizda tampa apgaulinga kauke, pro kurią turime prasiskverbti, kad sužinotume, kas po ja slypi.

Tačiau šiame romane Marcelis Proustas daugiausia vietos skiria tapybai, dailininko Elstiro darbams. Proustas gyveno impresionistinės tapybos pakilimo laikotarpiu ir impresionistinę vaizdavimo manierą pritaikė savo literatūrinėje kūryboje, kurioje svarbus vaidmuo tenka dailės kūrinių aprašymui. Visuose romanuose randame daugybę nuorodų į klasikinės dailės šedevrus, antikines skulptūras, Giotto, Botticellio, Mikelandželo, Rubenso, Vermeerio drobes. Šiame romane aptariami Elstiro paveikslai primena Monet, Manet, Whistlerio (pavardė Elstiras skamba panašiai kaip šio tapytojo pavardė), Moreau, Renoire'o, Degas, Helleu ir kitų impresionistų paveikslus. Pats Balbeko kurortas panašus į vieną iš daugelio Normandijos pajūrio miestelių, kuriuose mėgo dirbti impresionistai, persikėlę iš dirbtuvių į gamtą. Elstiras - savotiška visų XIX a. pabaigos avangardo menininkų sintezė. Šiuos menininkus Proustas laikė savo mokytojais, išradusiais klasikinio meno sąlyginumų atsikračiusią kalbą, kokią jis pats svajojo įtvirtinti literatūroje. <...>

Ir Marcelio Prousto romaną galime pavadinti ištisa spalvų, šviesos ir šešėlių žaismo simfonija. Jau „Svano pusėje“ autorius pribloškia skaitytoją gudobelių, įvairiausių gėlių ir gamtovaizdžio spalvomis. Romanas „Žydinčių merginų šešėlyje“ vadinamas „rausvąja simfonija“, savotiškai susisiejančia su Elstiro paveikslu „Rausva ir auksinė harmonija“, su Whistlerio „Rausva ir sidabrine gaida“, „Aukso ir kaštono harmonija“. Rausvai violetinė, žalsva ir blyški matinė spalva dominuoja Albertinos paveiksle, auksinė saulės spalva per saulėlydį virsta
raudona ir violetine, rytais į Marselio kambarį šviesa skverbiasi pro užuolaidas, raudoną kretono staltiesę, mirga ant kilimo raudonais plukės lapeliais.

Šalia įvairiais rakursais sprendžiamų meilės ir meno temų romane nenutrūkstamai skamba Laiko tema. Jau romano pradžioje, kai Marselio tėvas pastebi, kad jis nebe vaikas, Marselis staiga pasijunta gyvenąs ne už Laiko ribų, o Laike, suvokia, kad Laikas tiek pat nulemia jo būtį kiek ir erdvė, kad atsidūręs kitoje Laiko plotmėje pats žmogus pasikeičia. Laike išsidėsto herojaus įspūdžiai, kurių, išgyventų skirtingu metu, sutapimas sukelia gilius dvasinius išgyvenimus. Toks pat „atradimo momentas“, koks „Svano pusėje“ buvo liepžiedžių arbatos ir pyragaičio epizodas, šiame romane yra scena, kai važiuodamas ponios de Vilparizi karieta Marselis pamato lauke tris medžius: jie pasirodo jam labai artimi ir brangūs, ir vėliau jis suvokia, jog šis įspūdis kyla dėl to, kad šie medžiai primena jam Kombrė, sodą, visa tai, ką jis patyrė anksčiau. Šitaip prarastas laikas tampa atrastu laiku, herojus it viduramžių riteris artėja prie šventojo Gralio, švenčiausiosios šventovės, kuri yra menas, įamžinantis praeinantį Laiką.