Žorž Sand gyvenimas

Žorž Sand (George Sand) (tikrasis vardas Amantina Orora Liusilė Diupen (Amantine-Aurore-Liucile Dupin)) - garsi prancūzų rašytoja ir visuomenės veikėja, apie kurią parašyta ne viena biografija. Šįkart – rašytojo ir gerai žinomo istorinių biografijų kūrėjo Andre Maurois žvilgsnis į nepaprastą Žorž Sand gyvenimą.

Kodėl pasirinkau Žorž Sand? Tik bendraudamas su kitu žmogumi pasidarai jam artimas mintimis ir širdimi. Per draugą, kuriuo žavimės, pažįstame jo bičiulius, ir mums patinka tie jų bruožai, kurie būdingi ir jam. Su Žorž Sand mane suartino Marselis Prustas ir Alenas. Žorž Sand romanai buvo pirmos rimtos knygos, kurias motina ir senelė davė Marseliui Prustui. Kai jis sirgdavo, jos balsiai skaitydavo jam „Mažąją Fadetę“ arba „Fransua Rastinuką“. Vėliau, pats išmokęs vertinti stilių, jis irgi pamėgo tą sklandžiai tekančią prozą, kuri, kaip Tolstojaus romanai, „visada dvelkia gerumu ir moraliniu orumu“. Alenas kalbėdavo apie Sand su pagarba. „Ta didi moteris“, sakydavo jis, ir iš jo balso galėdavai suprasti, kad jo akyse ta didi moteris buvo labai didis žmogus. Pridėkite prie šių dviejų laiduotojų jos amžininkus – įžymius meistrus. Prisiminkite, kad ji įkvėpė Šopeną ir Miusė, kad Delakrua turėjo jos namuose dirbtuvę, kad Balzakas atvyko pas „draugę Žorž Sand“ siužeto vienai iš gražiausių savo knygų „Beatričei“, kad Floberas ją vadino „Mano brangusis mokytojau“ ir verkė, sužinojęs apie jos mirtį, kad Dostojevskis matė joje rašytoją, „beveik vienintelę tokio stipraus proto ir talento“, ir jūs suprasite, kodėl panorau išstudijuoti moterį, kuri ilgą savo gyvenimo dalį buvo dvasios galiūnė, o šiandien per mažai skaitoma.

„Per mažai skaitoma? — sako kai kurie. — Kad jos neįmanoma skaityti!“ Kaip jie klysta! Keletas romanų, kuriuos ji rašė, „norėdama sumokėti sąskaitas kepėjui“, nedaug ko verti? Tai tiesa. Bet atverskite „Mano gyvenimo istoriją“, „Korespondenciją“, „Keliautojo laiškus", „Dienoraštį“. Ten ji prilygsta geriausiems rašytojams. O kuris autorius buvo produktyvesnis ir išradingesnis? Ji buvo „moters balsas tais laikais, kai moteris tylėjo“. Ji kalbėjo apie muziką taip pat gerai kaip Stendalis, ir daug geriau negu Balzakas ar Hugo. Ji vaizdavo prancūzų valstiečių gyvenimą čia idilišką, čia epiškai didingą. Ji jautė ir reiškė nuoširdžią meilę liaudžiai daug anksčiau negu visuotinis balsavimas primetė tą pažiūrą. „Aš nesu, - sakė ji, — iš tų kantrių sielų, kurios ramiai žiūri į neteisybę.“ „Lelijoje“ ji pirmoji išdrįso prabilti apie seksualines problemas, kurias tik šiandien pradedama atvirai kelti. Pagaliau savo žydėjimo metais ji pati buvo įsikūnijęs romanas ir „Konsuelos“ pradžia tebėra vienas geriausių mūsų literatūros pasakojimų.

Tikiuosi, visa tai ir atsako į klausimą: „Kodėl pasirinkau Sand?“ Ne taip lengva naujai pateikti jos gyvenimo istoriją, nes manoma, kad ji taip gerai žinoma. Kam dar kartą ją aprašinėti, kai jau tiek daug kas apie tai pasakojo? Čia yra du atsakymai. Pirma, man pasisekė surasti daug dokumentų, kuriais remdamasis galėjau deramai nušviesti Žorž Sand jaunystę ir brandos amžių, taigi žinomi epizodai buvo parodyti teisingesnėje plotmėje.

Antra, dauguma autorių, rašiusių apie Sand, buvo aiškiai nusistatę prieš ją pačią ir jos pažiūras. Ilgą laiką buvo madinga kalbėti apie ją ironiškai ir griežtai. Mano laimė ar silpnybė, kad aš ją myliu. Kartą ji parašė apie kitą moterį, Mari Dorval: „Tai nuostabiai graži, kilni ir švelni siela, reto proto moteris, bet jos gyvenimas pilnas nuodėmių ir negandų... Už tai juo labiau tave myliu ir gerbiu, o Mari Dorval!..“ Šie žodžiai tinka ir tai, kuri juos parašė. Zorž Sand taip pat buvo kilnios sielos, jos gyvenimas taip pat buvo pilnas nuodėmių ir negandų. Talentas, reiklus ir pavojingas palydovas visiems, moteriai yra dar pavojingesnis, o dviejų talentų susidūrimas meilėje skelia deginančias kibirkštis. Aš neslėpsiu jos paklydimų. Kam meluoti? Bet tikiuosi, kad man pavyks palenkti skaitytoją pripažinti jos talentą, kad skaitytojas, kaip ir aš pats, ims gerbti „tą didžią moterį“ ir paskirs literatūros istorijoje jai garbingą vietą, kuri jai teisėtai priklauso.

Andre Maurois