Žali

Kas šios knygos neskaitė, gali ramiausia sąžine ir neskaityti – nieko nepraras. Norėjau ir aš numesti ją net neįpusėjęs, bet netikėtai šovė mintis parašyti recenziją, tad teko iškankinti iki galo. Tai knyga, skirta vienam vieninteliam žmogui – ogi pačiam autoriui – kaipo istorinė-psicho-savianalizė. Vienintelis jos privalumas – tai pirmoji netradicinė knyga apie Lietuvos pokario pasipriešinimą. Bet iš tikro netgi ne apie jį. Iš tikro – apie nieką. Kaip rašo G.Beresnevičius savo recenzijoje – pirmasis lietuvių euroromanas. Ir kas iš to?

Be jokios abejonės, autoriui rūpi jo aprašomas istorinis laikotarpis, ir jis, įsivaizduodamas, kad skaitytojams, bet iš tikrųjų pats sau, bando išaiškinti ir įprasminti greičiau ne to meto įvykius, bet pačią aplinką. Šitas aiškinimas(is) galų gale nuveda tokiais klystkeliais, kad „žaisminga egzistencinė kelionė“ (kaip rašoma knygos anotacijoje) iš tikro virsta beprasmišku klaidžiojimui po pseudofroidiškus labirintus. Autorius – tiktai talentingas rašytojas, bet savo talentą šioje knygoje jis sugeba panaudoti kartais gal intriguojančio, bet iš tikrųjų nieko nereiškiančio teksto kūrimui.

Romane išsiskiria viena siužetinė linija – pasakojimas apie Jono Žemaičio žmoną Eleną. Šis skyrius galėtų būti atskira novelė. Jis tarsi grakštus ir nudailintas inkliuzas visame romane. Ir tai vienintelis skyrius, kuriame autoriui nereikia kankintis, siekiant istoriškumo. Gal dėl tos pačios priežasties ši vieta ir yra romane pati tobuliausia. Pagrindinis romano herojus Jonas Žemaitis (kuris su savo istoriniu prototipu be vardo ir pavardės daugiau nelabai ką bendro ir teturi) metų metus kamuojasi (tas kančias autorius su pasimėgavimu pakylėja, o tiksliau - nužemina iki fiziologinio šleikštulio), negalėdamas pasirinkti vienos iš dviejų. Beje, antras romano herojus, taip pat atsitiktinai vieno iš Lietuvos karo vadų Kasperavičiaus bendrapavardis, taip pat kamuojasi, gulėdamas su savo mylimąja, bet tuo pačiu įsivaizduodamas kitą (nors ką čia slėpti – juk visi vyrai dėl to paties daugiau ar mažiau kenčia).

Aptariant romano veikėjus, lyg ir būtų galima kalbėti apie jų charakterius bei tų charakterių vystymąsi, bet visa tai vyksta tokioje netikroviškoje aplinkoje – nei realybėje, nei fantazijoje, kad apie tuos „charakterius“ nelabai ką ir bepasakysi. Savaime tarpinė būsena tarp realybės ir fantazijos nėra blogai – daug rašytojų bandė sklandyti tokioje pusmiegėje. Betgi būtent šiame romane toks sklandymas visiškai nevykęs – tarpinė erdvė tarp tikrovės ir netikrovės čia panašiausia į tarpinę būseną tarp mėšlo ir pjuvenų. Ir tokioje štai masėje autorius murkdosi pats, murkdo savo herojus ir tą patį bando padaryti su skaitytojais, turinčiais kantrybės nemesti knygos šalin.

Bet vis tik – ryškiausias veikėjas, be abejo – Pieninė – šaržuotas moteriškumo įsikūnijimas, penkių vaikų (visi nuo skirtingų vyrų) motina. Tai mažiausiai statiškas romano veikėjas. Na, gal dar prancūzė (iš tikro flamandė) kirpėja Natalija, galų gale suvedžiojusi Žemaitį. Šiaip autorius su savo veikėjais nesiskaito, jam žymiai svarbesnis jis pats ir jo iškrypusi (iškraipyta) vaizduotė.

Kai kurie romano vaizdai tikrai įspūdingi – tai makabriška povestuvinė-pomirtinė Kasperavičiaus ir jo mylimosios Sibilės naktis po žeme, erotiškos Žemaičio ir Pieninės slėpynės rugiuose nuo rusų, blogojo Jono Žemaičio motinos desperatiškas „jojimas“ ant kulkosvaidžio... Bet negi dėl atskirų vaizdų verta skaityti visą romaną?

Bandymai pavaizduoti Lietuvą ir jos įvykius okupantų akimis psichologiškai gal ir vykę, bet ir čia neapsieinama be varginančių ir betikslių klaidžiojimų po tuos pačius pasąmonės-nesąmonės labirintus.

Daugeliui skaitytojų gali pasirodyti, kad autorius tyčiojasi iš Lietuvos partizanų ir jų kovų. Betgi, kaip minėjau, ne apie jas jis rašo. Tikrų partizanų vardai ir pavardės minimos čia tik dėl efekto, kurį, aišku, pavyko pasiekti – daugybė Lietuvos patriotų prakeikė autorių. Nors nevertėjo to daryti. Bet ką jau čia.

Apibendrinant – Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ – specialiai skandalui parašytas kūrinys, begėdiškai išnaudojant autoriaus talentą gal ir kilniam tikslui – žūt būt išspausti pirmąjį lietuvišką neangažuotą kūrinį apie pokarį (bet netgi tai nelabai pavyko). Ar tai tikrai pirmasis „euroromanas“ (ir kas galų gale kas tai yra?) Sunku pasakyti. Ne tai svarbiausia. Tiesiog – gaila autoriaus laiko ir talento, išeikvoto tokiam kūriniui.